Nuo seno dzūkai vadinami grikiniais, todėl kad Dzūkijos krašte būdavo labai prastos, smėlėtos žemės, kuriose geriausiai augdavę būtent grikiai. Laima Mačionienė neslepia – meilę grikiams ji atsinešė dar iš ankstyvos vaikystės.
Kurį laiką gyvenusi ir dirbusi šalies sostinėje, užaugus sūnums, Laima su vyru Kostu sugrįžo į gimtąsias vietas, kur pirmiausiai pradėjo auginti bites. Yra ir grikių medus, kiek kartesnis, bet sveikesnis. Apie tai L. Mačionienė žino daug, o pas ją „Grikucio“ sodyboje šalia Merkio upės kranto „nutiestas“ ir pažintinis grikio kelias, vedantis nuo sėjos iki pietų stalo. Vaikai ir suaugusieji ne tik išmėgina senovinius dzūkų darbo įrankius, ragauja tradicinius patiekalus, bet ir žaidžia smagius žaidimus.
Grikius sodyboje sėja antroje gegužės pusėje. „Grikių kūlimas – vyriškas darbas“, – tęsia sodybos šeimininkas Kostas Mačionis. Sekantis etapas – atskirti iškultus grikio grūdus. Šis darbas vadinamas vėtymu. Jam reikalingas vėjas arba dirbtinai sudarytas skersvėjis. Vėtymo metu atskirti švarūs grūdai toliau keliauja į girnas. Sumalti miltai išstumiami į indą pro tam specialiai skirtą angą.
Paruošti grikiniai miltai keliauja tiesiai į šeimininkės virtuvę, kur gaminami patys gardžiausi tradiciniai dzūkiški patiekalai. Grikiniai Laimos blynai gaminami lyg ir paprastai, tačiau stebuklai yra smulkmenose.
Pasak šeimininkės, blynams reikia naudoti tik girnomis maltus grikinius miltus, įpilti čiobrelius ėdusios karvės pieno, įmušti anties kiaušinį, žiupsnelį druskos, maišyti tik su mediniu šaukštu ir, žinoma, kepti tik ant malkomis kūrenamos krosnies.
Kad blynai iškeptų puresni – į tešlą įdėti rūgštaus pieno su soda, o užmaišytą tešlą palikti, kad pakiltų. Įkaitus keptuvei, joje ištirpinamas sviestas ir jaukios ugnies šilumos glėbyje kepame tradicinius dzūkiškus gardėsius – grikinius blynus. Nepraėjus nė keliasdešimt minučių, blynų galima prisikepti pilną lėkštę.