„Nemesk akmens į svetimą daržą…“, – sako lietuviai, tačiau jei kas akmenį mestų Vaclovo Jankausko daržą, šis tikriausiai nesupyktų. Visas daržas „Nemuno“ sodų bendrijoje skirtas akmenims. Jie čia atkeliavę iš įvairiausių vietų; daugiausia – iš Dzūkijos krašto.
Pirmasis akmuo į sodą atkeliavo prieš 11 metų. Didžiausias, sveriantis 16 tonų, atgabentas iš Dusmenų kaimo Trakų rajone. Akmeniniai rožiniai, kurių V. Jankausko sodyboje yra net keli, sukurti iš akmenų, suvežtų iš visų Lietuvos vietų. „Iš skirtingų rajonų esu atvežęs per 100 akmenų, – skaičiuoti mėgina Vaclovas, su akmenukais žaidžiantis nuo pat vaikystės.
„Nemuno“ sode dera ir paminklas Lietuvos kariams, senoviniai rakandai, pasagų medis, meilės suolelis, o šalia jo – ir skulptūra įsimylėjusiems. Vienas iš paskutiniųjų kūrinių, atsiradusių alytiškio sodyboje – maždaug penkių metrų aukščio metalinis kryžius su akmenimis dekoruotu pamatu ir atminimo lentele – „Žmogui, gelbėjusiam žmogų“.
Įvairiausių dydžių, formų, spalvų ir kilmės akmenys, užimantys visą kiemą, atrodo, dera su žaluma ir kalvio Kęstučio Lukšto darbais. Kaskart vis užsimindamas, kad daugiau jokių naujų eksponatų neatsiras, Vaclovas vis sugalvoja ką nors naujo.
Artimiausiu metu „Nemune“ pas V. Jankauską bus atidarytas paminklas emigrantams.
Akmenis ir kitus senovinius daiktus Vaclovas iš pradžių rinko savo malonumui, paskui ėmė sulaukti vis daugiau svečių. Kiekvienas jų privalo palikti įrašą specialioje knygoje, kurių kolekcininkas yra sukaupęs daugiau nei dešimt. Yra šeimų, kurios į akmenų mylėtojo kiemą užsuka per šventes – vestuves, krikštynas. Apsilanko ir atvykėlių iš kitų šalių.
V. Jankausko akmenų muziejų lankytojai gali apžiūrėti kada panorėję ir nemokamai.
Susijęstraipsniai
