Ne paslaptis, jog lietuviai mėgsta susitikimus su gerai žinomais televizijos žmonėmis, o jei pastarieji dar ir kino bei teatro aktoriai, tuomet susitikimo sėkmė garantuota.
Šį teiginį puikiai patvirtino rajono viešąją biblioteką užplūdusi minia alytiškių, atvykusių į susitikimą su televizijos laidų vedėju, kino ir teatro aktoriumi Giedriumi Savicku. Jį atlydėjo Pilietinių iniciatyvų centro direktorius ir šio renginio moderatorius Girvydas Duoblys.
Atidavę savo kėdes ant grindų įsitaisiusiems žiūrovams, svečiai pasidžiaugė tokia alytiškių gausa ir pakvietė juos aktyviai prisijungti prie diskusijos. G. Savicko atskirai pristatyti nereikia.Visi jį puikiai pamena iš vaidmenų kine: „Kaip pavogti žmoną“, „Patriotai“, „O, ne! O taip!“, „Valentinas vienas“ bei daugelio kitų. Teatro mėgėjai jį įsidėmėjo Oskaro Koršunovo spektakliuose: „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ (Romeo), „Hamletas“ (Gildensternas) ar Moljero „Tartiufas“. Na, o televizijos žiūrovai jau ne vieną sezoną gėrisi jo šmaikščiomis improvizacijomis TV laidose „Auksinis balsas“ ar naujoje laidoje „Patriotai“.
Susitikimą klaipėdietis aktorius pradėjo prisiminimais apie vaikystę, apie moksleivių stovyklą Karklėje, kurioje dirbo jo tėvai ir kurioje prabėgo visos jo vasaros. Kartu su tėvais dirbo ir tuomet dar nežinomas filosofas Leonidas Donskis bei būsimas aktorius Dainius Kazlauskas, įžvelgęs jame „aktorines užuomazgas“ bei paskatinęs jaunąjį „artistą“ studijuoti aktorystę. „Visi žinojo, kad būsiu aktorius, dar tada, kai man buvo treji“, – juokiasi aktorius.
Giedrius dėkoja likimui, kad savo gyvenimo kelyje jis sutiko „tinkamus žmones“, kurie sugebėjo jį nukreipti reikiama linkme. Pradžioje tai buvo L. Donskis ir D. Kazlauskas, vėliau – aktorius Saulius Mykolaitis, choreografė Andželika Cholina bei režisierius Arūnas Vaitkus.Giedrius sunkiai išgyveno tėvo netektį, kurio neteko sulaukęs vos aštuonerių, pašlijusius santykius su motina, kuri vyro netektį skandino svaigaluose. Tuomet, kaip prisimena, pats įjuko į alkoholį, susirgo žvaigždžių liga, kurią persirgęs suprato, jog taip toliau tęstis negali.
Dabar su mama, aistringa Vokietijos futbolo komandos gerbėja, jis palaiko pačius šilčiausius santykius ir ragino visus susirinkusius nepamiršti jų bei nepagailėti trijų pokalbio minučių su pačiu brangiausiu žmogumi – Mama.
Paklaustas apie įsimintiniausius vaidmenis teatre, aktorius nedaugžodžiavo ir pareiškė, jog tokių vaidmenų jo karjeroje, „kuriuos jis išgyventų vis iš naujo ir kuriems atiduotų visą save“, dar nebuvo. „Teatras man, kaip hobis“, – atviravo aktorius, – „o aš gyvenu iš televizijos“ ir prisipažino, jog už vaidmenį spektaklyje gaunantis 30-40 € atlygį. Į klausimą, ar nenorėtų pats užsiimti režisūra, aktorius atšovė, jog tai jo visiškai nedomina, nes „kiekvienas turi dirbti savo darbą, o ir režisieriai tokie „savotiški“.
Be jokios abejonės, buvo paliesta ir kino tema, sulaukusi audringos žiūrovų reakcijos ir negailestingos jų kritikos. Aktorius pripažino, jog dabar bet kas, įsigijęs kino kamerą ir iš gatvės prisirinkęs „artistų“, gali drąsiai statyti filmą. „Būtent filmą“, – pabrėžė jis, – „ne kiną, nes kino Lietuvoje nėra“. „Nėra ryškių asmenybių, kurios turėtų ką pasakyti, kurios jaustų ir išgyventų tikrą skausmą bei gebėtų jį perteikti žiūrovams“, – pastebėjo svečias. Aktorius su nostalgija prisiminė senus gerus lietuviškus filmus „Riešutų duona“ ir „Gražuolė“, supeikė „Emiliją iš Laisvės alėjos („per daug patoso“), bet išgyrė naujausią Linos Lužytės kino juostą „Amžinai kartu“ („tokį ne gėda ir kino festivalyje parodyti“).
Vakarui įpusėjus, Giedrius prisiminė savo nutrūktgalvišką kelionę jachta „Ambersail“ per Atlanto vandenyną, kuomet jų laivelį kaip žaisliuką į visas puses mėtė 8 metrų aukščio bangos, tėkšdamos iš trečio aukšto žemyn. „Visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis“, – teigė aktorius, su pašaipa prisiminęs akrobatinius triukus tualete.
Su skausmu ir ašaromis akyse Giedrius prisiminė dalyvavimą dvejose UNICEF misijose „Už kiekvieną vaiką“ Haityje ir Tanzanijoje.Labiausiai jį sujaudino žmonių skurdas bei susidūrimas su žemyne paplitusiabaisia XX-XXI a. rykšte – AIDS. Jis prisiminė atvejį, kuomet gydytojai, tikrindami mažą mergaitę nuo kosulio, diagnozavo jai AIDS, o vėliau paaiškėjo, jog ir visa jos šeima serga šia baisia liga. „Ten augantys vaikai nesvajoja apie planšetinius kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, jie net nežino, kas tai yra. Vaikai džiaugiasi gavę paprasčiausią pieštuką bei popieriaus lapą. Ir nors mums buvo draudžiama jiems duoti dovanų, aš visuomet slapčia įbrukdavau jiems į saują saldainių“.
Vakaras baigėsi čia pat sukurtu improvizuotu mini spektakliu „Vytautas“ su drastiškais ir skandalingais elementais, na, o vakaro moderatorius, matydamas tokį alytiškių aktyvumą bei susidomėjimą renginiu, pažadėjo dar ne kartą čia grįžti, kartu su visiems gerai žinomais keliautojais, muzikantais bei pramogų verslo atstovais.
Arnoldas Šatrauskas