„Atviras, saviironiškas, persmelktas humoro žvilgsnis į pasaulį vaikino akimis“, – taip „Tyto alba“ leidykla pristato rašytojo Povilo Šklėriaus knygą. Alytuje augusio, čia dažnai grįžtančio autoriaus knygą kritikai vadina vienu atviriausių lietuviškos literatūros kūrinių.
„Ko negalima sakyti merginai bare“ – pirmoji P. Šklėriaus knyga. Jis – 1987 m. gimė Marijampolėje, augo Alytuje. Knygos veikėjai – autoriaus „kitas aš“ Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno.
„Ko negalima sakyti merginai bare“ – proga merginoms pažiūrėti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys. 228 puslapių knyga – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas.
Pasak leidėjų, Povilas saviironiją laiko kišenėje kaip ginklą – kaip peiliuką, kai grįžti naktį namo. Toji saviironija netikėtai smygteli pro teksto audinį, įdurdama ir aplinkiniams, ir skaitytojui. Pažadindama ir kartais priversdama kvatotis.
Autorius savo debiutinėje knygoje ironiškai prisistato, kad sveria 75 kilogramus, yra 1,78 m ūgio, turįs tamsiai rudus plaukus ir žalias akis, teigia, kad užaugęs norėjo būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijo archyvaro specialybę.
„…Visi mes ieškom vieni kitų, vaikščiodami iš vieno baro į kitą, per naktį laukdami netikėtai palankiai susiklosčiusios situacijos. Ir moterys sėdi įsitempusios kaip styga, ir vyrai pasitaiso švarkus, ir visiems koktu, bet niekas neina namo, nes bijo, kad bus nesurasti arba nesuras patys…“
Knyga „Ko negalima sakyti merginai bare“ sudaryta P. Šklėriaus dienoraščių pagrindu, todėl joje Alytus ir jo gyventojai ne tik minimi, tačiau pateko ir į viršelį.