Bene kiekvienas gatvėje sutiktas alytiškis pažįsta Julių Sabatauską. Gerbiamasis Juliau, Jūs savo darbinę karjerą 1981 metais pradėjote Alytaus šaldytuvų gamykloje, politinę – 1990 metais Alytaus miesto taryboje. Per daugybę metų buvo begalė patirčių kuriant miesto savivaldą, priimant tarybos sprendimus, reglamentus. Vėliau – kuriant ir tobulinant valstybės įstatymus, teisės aktus. Visgi ar sunki buvo politinės karjeros pradžia?
Kiekvienas laikotarpis turi savo ypatumų. Sakyčiau, kad pradžia buvo paprastesnė. Buvo 1990-ųjų pavasaris. Ką tik atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Sovietų Sąjunga paskelbė Lietuvai blokadą. Man buvo viskas aišku. Buvo siekis įtvirtinti nepriklausomybę. Apie tai svajojo mano seneliai, likę amžinojo įšalo žemėje. Apie tai pašnabždomis kalbėjo mano tėvai, kai dar gyvenome Rusijoje. Kito kelio neįsivaizdavau.
Paminėjote mano pirmąją darbovietę dabartinę akcinę bendrovę „Snaigė“. Visada įdomu apsilankyti joje. Buvau ten šios savaitės pradžioje. Diskutavau su šaldytuvų gamintojais apie šiandieną ir rytdieną. Domiuosi įmonės pasiekimais. Jos produkcija eksportuojama į daugiau kaip 30 pasaulio šalių. Apie 60 procentų produkcijos gaminama su „Snaigės“ vardu, likusi dalis turi tokių garsių gamintojų kaip „Whirlpool“ ir kitų ženklus. Tai yra kokybės pripažinimas.
Ne paslaptis, kad partinėje veikloje pasitaiko ir daug nešvarių skalbinių, skandalų, kurie ne vieną didį politiką „nuskandino“, sutepė reputaciją. Apie Jus neteko girdėti netgi užuominų apie skandalus, susijusius su korupcija, supainiotais interesais ar dailiąja lytimi. Ar sunku atsispirti pagundoms ir išlaikyti oraus, diplomatiško, solidaus žmogaus įvaizdį bei nepakliūti į dviprasmiškas situacijas?
Ir lengva, ir sunku. Lengva, nes turėjau puikius mokytojus – savo tėvus. Tokios jų įskiepytos vertybės: pagarba ir pagalba žmogui, požiūris į darbą, kad niekas lengvai neatsiranda, kad svarbiausia yra sąžinė. Niekada iš jų nesu girdėjęs blogo ar menkinančio žodžio apie kitus. Tiesiog taip esu išauklėtas: nemesk kelio dėl takelio. Sunku, nes kiekvienas žingsnis matomas ir pastebimas.
Kaip teisingai pastebėjote, dažnas sutiktas alytiškis atpažįsta. Atpažįsta ne tik Alytuje, kituose miestuose ar kaimo vietovėse – taip pat. Nesvarbu, ar esi ten kaip oficialus asmuo, ar leidi laisvalaikį, ar tvarkaisi šeimos reikalus. Būta ir kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, parduotuvėje, prie kasos laukiant eilėje, žmogus pastebėjo, kad aš labai panašus į Sabatauską. Patikinus, kad jis neklysta – tai iš tikrųjų aš, – jis atsako: negali būti. Taip ir nesupratau, kodėl negali būti. Kitą kartą manęs paklausia, ar vakar nebuvau, tarkim, kaimyninės šalies pasienio mieste. Patikinus, kad visą dieną buvau Seimo posėdyje, alytiškis nusistebi: bet tas matytas žmogus buvęs labai panašus į mane.
O tikimybė pakliūti į dviprasmiškas situacijas visada išlieka. Apie save kartais išgirstu pačių neįtikinamiausių paskalų. Kažkam įdomu jas kurti. To sunku išvengti.
Per Jūsų politinę karjerą teko įvairių patirčių. Kurios įsiminė labiausiai? Gal susijusi su Rolando Pakso apkalta?
Praėjus keletui metų po apkaltos vienas gerai visiems žinomas alytiškis man pasakė, kaip jis suprato mano paskyrimą į apkaltos komisijos vadovus: „Galvojau, kad tave paaukojo. Jei išplauks, gerai. Jei nepavyks, niekas nepagailės.“ Man nebuvo kada savęs gailėti. Tiesiog žinojau, kad turiu misiją: įsikinkei vežiman, tai ir trauk. Tuo metu visiškai neseniai, tik prieš dvejus metus, buvau baigęs teisės mokslus. Man pačiam buvo labai svarbu vadovautis teisės viršenybės principu.
Prieš trejus metus, kai Lietuva pradėjo pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai, teko moderuoti Europos Parlamento Teisės komiteto organizuotą konferenciją dėl nuotoliniu būdu (internetu) sudaromų sutarčių. Vėliau sužinojau, kad to iki tol nebuvo daręs nė vienas Lietuvos parlamentaras.
2007 metais, grįžtant iš konferencijos Portugalijoje, portugalų oro linijų lėktuvas nusileido Frankfurte pusantros valandos vėliau, nei turėjo. Žinoma, nespėjau persėsti į lėktuvą, skrendantį į Vilnių. Pagal ES teisės aktus man turėjo parūpinti nakvynę ir kitai dienai lėktuvo bilietą namo, tačiau likti negalėjau, nes būčiau nespėjęs į kitos dienos komiteto posėdį. Kadangi reikėjo grįžti dar tą pačią dieną, kito pasirinkimo nebuvo, kaip skristi per Kopenhagą į Palangą. Bet Palangoje lėktuvas nenusileido. Apsukęs dešimtis ratų aplink Palangos oro uostą, nuskrido į Vilnių. Lėktuvas naktį leidosi avariniu būdu, nes neužsifiksavo išskleista važiuoklė.
Po to įvykio viena žurnalistė manęs paklausė, ar aš nemanąs, jog tai ženklas, kad kažką negero darantis. Man padėjo atsakyti ką tik gautas vieno žmogaus laiškas. Rašė vienas kunigas emeritas. Įsiminiau jo žodžius: tai Dievo ženklas, kad dar ne visą savo misiją atlikote.
Gal skambės banaliai, tačiau kodėl kandidatuojate į Seimą? Kokie darbai liko pusiaukelėje?
Iš tikrųjų noriu baigti pradėtus darbus. Buvau darbo grupės vadovu kuriant Individualaus konstitucinio skundo koncepciją Lietuvoje. Koncepcija priimta, bet to nepakanka. Dar reikia Konstitucijos pataisos ir kitų įstatymų.
Paruošta Visuomeninių teisėjų (tarėjų) teismuose koncepcija. Ir ji jau svarstoma Seime. Liko tik priimti. Bet vėlgi reikės ir Konstitucijos pataisos, ir kitų įstatymų.
Tai tik keletas darbų, kad žmonės jaustųsi saugūs Lietuvoje. Kad dar labiau būtų apgintos kiekvieno žmogaus teisės, pakiltų pasitikėjimas Lietuvos teisės sistema, teisingumu.
Esate labai dažnas svečias Alytuje. Matome bene visuose renginiuose. Kiekvieną savaitę priimate alytiškius, išklausote jų problemas. Ar per 26-erius nepriklausomybės metus problemų sumažėjo? Kaip galite padėti žmonėms?
Noriu pirmiausia patikslinti: aš Alytuje – ne svečias, aš grįžtu į namus. O kiekvienas laikotarpis turi savo ypatumų. Dabar egzistuojančių problemų nesulyginsi su 1990-ųjų problemomis nei mastu, nei kiekiu. Tada visi turtiniu požiūriu buvo beveik apylygėje padėtyje.
Klausimų būna įvairiausių: nuo žemės ar kito turto atgavimo, šeimyninių ginčų, ginčų su valstybe, biurokratizmo apraiškų iki pilietybės klausimų. Kai kam pakanka patarimo ar reikia nusiųsti į vieną arba kitą valstybės įstaigą. Dėl kitų tenka pačiam kreiptis į tam tikras institucijas. Ir tai darau tiek raštu, tiek žodžiu. Būna, kad pavyksta padėti žmogui, o kartais nepasiseka. Prisimenu, kad per vienus metus dvi merginos kreipėsi pagalbos dėl Lietuvos pilietybės. Viena buvo našlaitė, kurią užaugino senelė. Mama mirusi, nespėjusi tapti Lietuvos piliete. Kitos istorija ne mažiau sudėtinga. Bet džiaugiuosi, kad joms pasisekė padėti.
Nuolat skatinate jaunimą žaisti šachmatais. Šachmatus dovanojote Dzūkijos pagrindinės mokyklos moksleiviams, Jūsų vardo turnyrai jau aštuoneri metai vyksta toje pačioje mokykloje, kartą per metus sužaidžiate simultaną Pataisos namuose. Ką Jums reiškia šachmatai?
Šachmatai – tai žaidimas, kuris lavina atmintį, loginį mąstymą, padeda susikaupti, pagaliau tai įdomus žaidimas laisvalaikiui. Tai džentelmeniško ir garbingo elgesio pavyzdys: prieš pradėdami žaisti varžovai paspaudžia vienas kitam ranką. Pasibaigus partijai, pirmas ištiesia ranką pralaimėjęs žaidėjas. Teko trejus metus kaip Lietuvos šachmatų federacijos prezidentui ir rūpintis nacionalinių čempionatų organizavimu įvairiose amžiaus grupėse, ir užtikrinti sklandų Lietuvos šachmatininkų dalyvavimą analogiškuose pasaulio, Europos čempionatuose bei pasaulio šachmatų olimpiadoje. Tuo laikotarpiu pasiektas kol kas nepagerintas mūsų moterų rinktinės rezultatas – penkta vieta Europos pirmenybėse.
Turiu svajonę: kad žaisti šachmatais būtų mokoma kiekvienoje mokykloje. Alytuje jau yra poslinkių: Dzūkijos pagrindinėje mokykloje praėjusius mokslo metus dirbo su vaikais viena mokytoja Sonata Vosylienė, šiais mokslo metais prisideda dar du jos kolegos. Vengrijos, Švedijos, JAV, Kanados, Armėnijos, Turkijos ir daugelio kitų šalių patirtis byloja, kad pagerėja vaikų tiksliųjų mokslų, kaip antai matematikos, mokymosi efektyvumas, kur kas geresni tampa ir skaitymo įgūdžiai, pakyla bendras mokymosi lygis.
Ar šiame intensyviame pasaulyje dar lieka laiko šachmatams?
Gal jo lieka ir ne taip daug, kaip norėtųsi, tačiau šiek tiek atsiranda. Pavyzdžiui, neseniai Kėdainiuose atstovavau Alytaus miestui finalinėse seniūnijų žaidynėse. Ir tai darau ne pirmus metus.
Kokie dar yra Jūsų pomėgiai?
Nebūna vasaros, kad bent vieną kartą per mėnesį neplauktume kuria nors Lietuvos upe baidarėmis. Dažniausiai tai būna Dzūkijos upės: Merkys, Ūla, Verknė, Šalčia.
Kokias vertybes kartu su žmona skiepijote savo vaikams?
Žinoma, bendražmogiškąsias: pagarbą kitam žmogui, nesvarbu, kas jis būtų. Vien žodžiai niekada neveikia, jei neparemti asmeniniu pavyzdžiu. Tikėk tuo, ką darai, daryk tai, kuo tiki.
Kalbėjosi Teresė Skučaitė
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LSDP kandidato Juliaus Sabatausko rinkimų sąskaitos. Užs. Nr. 1020/1