Nuo 1981-ųjų Alytaus miestui priklausęs ir jo savivaldos teisių 400-metį simbolizavęs simbolis – kelininkų ir tiltų statybos verslininkų nuosavybė? Alytuje veikianti privataus kapitalo bendrovė „Alkesta“ pareiškė, kad ji, o ne savivaldybė ar autorius yra skulptūros, perstatytos prie naujojo tilto per Nemuną Alytuje, turtinių teisių savininkė.
Ši žinia sukėlė sąmyšį tarp alytiškių. Kai kas pamanė, kad tai nevykęs pokštas, tačiau miesto savivaldybei jis gali tapti nemenku teisiniu iššūkiu. Nors dar tikėtina, kad su skulptūra, kuri oficialiai miestui jau perduota, geranoriškai bus perduotos ir kitos su skulptūra susijusios teisės, tačiau sprendžiant iš minėtosios bendrovės pranešimo ir pačios „Alkestos“ teisininkų komentarų – panašu, kad Alytuje teisininkams bus ką veikti ne tik dėl vienose ar kitose miesto vietose statybininkų nekokybiškai atliekamus darbų, tačiau ir menų traktavimo.
„Alkestos“ atstovų teigimu, teises pagal autorinių turtinių teisių perleidimo sutartį bendrovei perleido pats skulptūros autorius Vladimiras Kančiauskas. Kaip skelbiama UAB „Alkesta“, stačiusios ir naująją Alytaus tiltą, ir pačią skulptūrą, pranešime skulptūros, esančios prie Alytaus miesto pėsčiųjų ir dviračių tilto, jungiančio piliakalnį ir Pirmąjį Alytų su Senamiesčio kurortine dalimi neterminuotam laikotarpiui perėmė autorines turtines teises į skulptūros atvaizdą, todėl „… bendrovės administracija primena, kad įvairių formų komerciniuose leidiniuose ar gaminiuose, neatsižvelgiant į tai, kokiais būdais ir kokiomis formomis jie platinami … kūrinio vaizdavimas be autorinių turtinių teisių turėtojo leidimo nebus galimas…“.
Kaip Alytausgidas.lt patvirtino pats skulptūros autorius V. Kančiauskas, „Alkestai“ jis perdavė teises į skulptūrą, tačiau, pasak jo, tai bendrovei nesuteiks galimybių kūrinį keisti, perdažyti ar pan. Skulptoriaus teigimu, jis „Alkestai“ suteikė ne autorines, o turtines teises, dėl kurių su bendrove turės bendrauti norintieji spausdinti ar kitaip kopijuoti 400-mečio skulptūrą.
Alytiškio skulptoriaus, vieno iš skulptūrų statymo Alytaus mieste tvarkos kūrėjų Redo Diržio spėjimu, dalinės teisės buvo perduotos siekiant autoriui atlyginti už darbą, mat iš anksto planavus atstatyti senąją skulptūrą ir oficialiai įforminus tik jos atstatymą, autorius galėjo likti be honoraro. Anot R. Diržio, už skulptūros perstatymą, o ne sukūrimą honorarai dažniausiai nėra mokami, o atnaujinant senąjį monumentą juk teko jį perkurti ir perstatyti net ne toje pačioje vietoje.
„Skulptūra – ta pati, juk – ant to paties postamento, tačiau, aišku, visiškai atnaujinta, derinant prie tilto – permatoma bei naujai pastatyta“, – pasakoja V. Kančiauskas. Kalbinamas toliau, menininkas atvirauja, manydamas, kad, priklausomai nuo projekto darbų apimties, jam su skulptūros atstatymo iniciatoriumi, dabar jau a. a. architektu Algirdu Maineliu, už monumento „prikėlimą“ naujam gyvenimui galėjo priklausyti 10% nuo sąmatos. Tai būtų sudarę apie 20 tūkst. Eurų. Skulptorius neslepia, kad už Alytaus miesto savivaldos teisių 400-mečio jubiliejaus (ne lelijos, obels ar medvilnės „žiedo“, o stilizuotos rožės – rozetės simbolio) skulptūros atkūrimą jam galų gale teko simbolinis 4 tūkst. Eurų atlygis.
Kol Alytaus miesto savivaldybės teisininkai rengia situacijos komentarą, jį Alytausgidas.lt gavo iš advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkienė“, kurios advokatė Daiva Dumčiuvienė specializuojasi kūrybinių industrijų ir intelektinės nuosavybės praktikoje.
Advokatės D. Dumčiuvienės manymu, Alytaus situacija rodo, kad iki šiol yra neįvertinama intelektinės nuosavybės reikšmė ir jos svarba ne tik autoriui, bet ir visuomenei. Jeigu šios skulptūros sukūrimą (1981 m. ir/ar 2015 m.) finansavo savivaldybė, tai turtinės teisės į skulptūrą pagal sutartį su skulptūros kūrėju turėjo būti perduotos savivaldybei. Advokatė daro prielaidą, kad sutartyje su savivaldybe tokių nuostatų nebuvo, todėl turtinės teisės, nepriklausomai nuo to, kas finansavo kūrinio sukūrimą, liko kūrinio autoriaus nuosavybe, kuriomis jis gali laisvai disponuoti.
„Tark Grunte Sutkienė“ kontoros advokatės teigimu, Lietuvos įstatymai numato bendrą taisyklę, kad be autoriaus leidimo negalima atgaminti jo kūrinio. Ši bendra taisyklė turi taip vadinamą „panoramos“ išimtį, kurioje teigiama, kad autoriaus sutikimo nereikia, jeigu atgaminamos skulptūros ar architektūros kūriniai, skirti stovėti viešose vietose. Tai reiškia, kad viešose vietose stovinčias skulptūras ir statinius galima fotografuoti, publikuoti be autoriaus leidimo, jeigu iš to nėra gaunama komercinė nauda ir skulptūra nėra pagrindinis objektas reprodukcijoje. Analogiška taisyklė galioja daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių, o buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse (ne ES narėse) ši išimtis atsirado tik pastaruoju metu.
Lietuvoje praėjusiais metais buvo nagrinėjama Grūto parko skulptūrų byla, kurioje buvo sprendžiama situacija, ar teisėtai buvo atvaizduotos Grūto parke eksponuojamos skulptūros ant saldainių rinkinio „Grūto parkas“ ir atvirukų, negavus autorių sutikimo. Apeliacinis teismas nusprendė, kad šioje situacijoje saldainių gamintojai ir atvirukų leidėjai turėjo pareigą gauti autorių sutikimą, nes šie ūkio subjektai gavo komercinę naudą atvaizduodami skulptūrą reprodukcijose.
Advokatė D. Dumčiuvienė teigia, kad į klausimą, ar komerciniai leidiniai, kuriuose atspausdinta nufotografuota viešoje vietoje stovinti skulptūra, gali kūrinį atgaminti be autorių sutikimo, taip negalima atsakytas vienareikšmiškai, nes čia be kita ko dar turi būti atsakoma į klausimą, ar gali būti taikoma kūrinio panaudojimo informacijos tikslais išimtis, pagal kurią įstatyme numatytais atvejais taip pat nereikia gauti autoriaus leidimo atgaminti kūrinį.
Apibendrindama situaciją „Tark Grunte Sutkienė“ kontoros advokatė mano, kad autoriaus leidimo atgaminti skulptūrą nereikia tuo atveju, jeigu kūrinys nėra pagrindinis vaizdavimo objektas reprodukcijoje ir kai skulptūros atgaminimas daromas nekomerciniais tikslais.