„Kiekvieną pamoką savo mokiniams negaliu sakyti: „Aš myliu Lietuvą“. Aš jiems sakau: „Jūs esate šaunuoliai“. Gal tai ir yra ta meilė Lietuvai, kai leidžiame suprasti, kad mes turime gerbti vieni kitus. Mes iš tiesų vieni kitus per mažai gerbiame. Jeigu tos pagarbos būtų daugiau, galbūt ir Lietuvos veidas kitaip atrodytų. Jis būtų gražesnis, tauresnis“, – paklaustas, kaip reikėtų išreikšti meilę Lietuvai, sakė režisierius, aktorius ir pedagogas, Alytaus miesto tarybos narys, alytiškis Robertas Šarknickas.
– Emigracija… Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai gyventų ir dirbtų svetimai valstybei?
– Ne iš gero gyvenimo išvažiuojama iš Lietuvos. Yra grįžtančių, bet dar daugiau negrįžtančių. Gal mes patys išvarome vieni kitus iš Lietuvos, nes pamiršome vieni kitus gerbti? Turiu mintyje ir valstybę. Gal valstybė pamiršo savo žmones gerbti? Jeigu yra pagarba, žmonės, kurie geba įleisti rankas į žemę, susikurti darbo vietą, persikvalifikuoti, gyventų Lietuvoje ir mažiau uždirbdami. Kai tave gerbia, jautiesi reikalingas, kitaip vertini savo gimtinę. Kalbėjimo apie tuos dalykus labai trūksta mokyklose. Nežinau, kokios specializacijos mokytojai to turėtų mokyti.
– Gal kiekvienas mokytojas turėtų neįkyriai, remdamasis kilniais pavyzdžiais, nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis, to mokyti?
– Tokių žmonių nereikia ieškoti tolimoje istorijoje. Va, Justinas Marcinkevičius. Yra jų ir šiandien. Arvydas Sabonis, Vytautas Jarutis… Kadangi mokykla yra antri vaikų namai, ji turi didelės įtakos. Pradedant nuo darželio ir baigiant dvylikta klase reikia ugdyti pagarbą. Pažiūrėkim, kaip japonai sveikinasi. Pagarba ten sėjama nuo mažų dienų, nes 40-50 metų žmogų pakeisti, įtikinti, kad gali būti kitaip, per vėlu.
Aš manau, kad kiekviena šeima norėtų normaliau gyventi, o kai gyvena skurdžiai, nenori, kad jų vaikai taip gyventų. Ne visi gali ištverti, nepabėgę laimės ieškoti svetur. Tauta turėtų būti labai idealistinė, kaip menininkai, kurie iš duonos riekelės pragyvena. Truputėlį ir pats esu patyręs emigranto dalios. Bet labai ilgėjausi Lietuvos ir sugrįžau, nors manęs čia galbūt niekas ir nelaukė.
Man neteko turėti artimų žmonių, užaugau globos namuose, bet laukė tie žmonės, kurie man įskiepijo meilę gimtinei. Jie visi jau yra iškeliavę amžinybės keliais, liko tik jų dvasia jų numintuose takuose. Aš be to negalėjau gyventi. Tikiu, kad užsienyje daugiau uždirbčiau, darydamas tai, ką darau Lietuvoje, bet dirbu jai. Čia vaikai, mano žmona Agnė visai nenori į užsienį, tai ir laikomės vieni kitų, mums saugiau čia.
Manau, kad turės įtakos Lietuvai tokios galybės žmonių netekimas. Nors kita vertus, judėjimas turi ir pozityvių pusių. Kai visi buvome kartu, kiek buvo reketo. Kažkuria prasme, valstybė išsivalė, kaip ir gamta išsivalo. Kartais pagalvoju, gal emigracija yra išsigelbėjimas nuo dar didesnės blogybės? Kai žmogui nėra ką valgyti, kai jis gyvena be jokio tikslo, gali nutikti ir blogesnių dalykų.
– Juokaujama, kad lietuvius suvienija tik du įvykiai: krepšinis ir „Eurovizija“. Jeigu suvienija, vadinasi, mes dar didžiuojamės esą lietuviai. Kas mus dar galėtų suvienyti?
– Sakyčiau, kad Lietuvą vienija gražios šeimos. Man tokia Lietuva labai graži, kai kelios trobos susirenka, bendrauja. Tai mus vienija. Krepšinis yra emocijų pliūpsnis. Poveikis didelis, kai krepšininkai laimi. Visi pasijunta geriau, visi atrodo vieningi. O kai komanda pralaimi, lyg ir dingsta ta vienybė. Aš mažuose dalykuose matau Lietuvą didelę. Tame, kas yra gražu ir tikra.
– Sunerimome dėl savo gimtosios kalbos, tarmių išlikimo, o kada ateis laikas skelbti tradicijų saugojimo metus?
– Manau, kad papročiai, kaip ir kalba, yra mūsų kultūros dalis. Daug svetimų žodžių yra atėję pas mus. Net ir Dzūkijos kaime jau gali išgirsti močiutes tariant „mobiliakas“. Civilizacijos įtaka yra, jos neišvengsi. Aišku, būtų geriau, jeigu daiktus vadintume taisyklinga lietuvių kalba, o ne barbarizmais. Džiaugiuosi bent tuo, kad papročių saugojimas išliks muziejuose, miestelių kultūros namuose. Kultūros darbuotojai tikrai bus tie papročių nešėjai, ir jie ilgai neš.
Pastebėjau, kad jaunimui lietuvių papročiai yra įdomūs, nes jie apie tai beveik nieko nežino. Ir vėl tenka sugrįžti prie švietimo sistemos. Čia yra nemenkų spragų mokant lietuvybės. Man teko padirbėti etnografu kultūros centre ir Lietuvių liaudies kultūros centre kalbėjau, kad jie bandytų įtikinti Švietimo ministeriją įtraukti į mokymo programą bent vieną etnografijos pamoką. Ne būrelį, bet pamoką. Tautos papročių žinojimas turi būti privalomas kiekvienam lietuviui. Iš papročių galima išmokti labai daug gyvenimo filosofijos.
Kalbino Dalia Byčienė
Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, per 2016 m. pirmąjį pusmetį savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo beveik 23 tūkst. gyventojų. Tai – 6,5 proc. daugiau negu tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Tarp išvykėlių – 52 proc. vyrų ir 48 proc. moterų. 28 proc. visų deklaravusių išvykimą asmenų – 19-26 metų amžiaus, 24 proc. – 27-34 metų amžiaus.