Sigitas Krukis su savo auklėtiniais praėjusiame Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL) iškovojo čempionų titulą ir pateikė vieną didesnių pastarųjų metų sensacijų. 79:69. Šie skaičiai į Dzūkijos sostinės krepšinio istoriją jau įrašyti aukso raidėmis. Balandį vykusiame septyniolikmečių pirmenybių finale, Alytaus sporto ir rekreacijos centro 1-oji komanda dešimties taškų skirtumu parklupdė Arvydo Sabonio krepšinio centro 1-ąją komandą.
„Šis auksas man brangesnis už Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzą, kuomet dirbau Algirdo Brazio asistentu. LKL viskas vyksta paprastai – pagal esamas galimybes susirenki žaidėjus, su jais rungtyniauji, o sezono pabaigoje žiūri – laimėjai kažką ar ne. Tuo metu moksleivių lygoje kelias link šio titulo prasidėjo dar prieš 9 metus, su šiais vaikinais dirbu beveik dešimt metų ir visi jie man labai svarbūs“, – kalbėjo žymus Alytaus treneris.
Geriausiu MKL sezono vaikinų komandos strategu pripažintas S. Krukis interviu dalinasi savo mintimis apie bronzos medalius iš Ispanijos pervežusią jaunių rinktinę, prisimena nuostabų sezoną ir prasitaria, kur artimiausiu metu gali pakrypti talentingojo Granto Vasiliausko karjera.
– Kokį įspūdį paliko Gedimino Petrausko vadovaujama rinktinė, kuri pasaulio čempionate iškovojo bronzą?
– Ši rinktinė pernai Europos čempionate (pasidabino sidabro medaliais) ir šiemet pasiekė tikrai solidų ir aukštą rezultatą. Tai dar kartą įrodo, kad Lietuvos krepšinis yra aukštame lygyje, kaip ir mūsų moksleivių lygos čempionatas.
Rinktinė parodė, kad moka ir gali gerai sužaisti lemiamas rungtynes. Pernai jie laimėjo svarbų ketvirtfinalį prieš Suomiją, pusfinalyje nugalėjo turkus. Šiam čempionate atkrintamosiose varžybose gerai sužaisti prieš Prancūziją ir Ispaniją.
– Kokie žaidėjai šioje rinktinėje jums imponuoja?
– Dabar „ant bangos“ Arnas Velička. Žiūrint į statistiką, jis gerai sužaidė dvi rungtynes. Pasiruošimo laikotarpyje jis labai stipriai buksavo, žaidė nykiai, o čempionato eigoje po truputį įsivažiavo. Arnas parodė tai, kad jis gali „ištraukti“ komandą paskui save. Aukštesniame lygyje negu prieš metus žaidė Vitalijus Kozys, Ignas Sargiūnas.
A. Velička nutraukė sutartį su kauniečiais ir pasirašė kontraktą su Barselonos „Barcelona“. Kaip manote, ar tai teisingas žingsnis?
Nežinau to žingsnio motyvų ir ko juo norėta pasiekti. Tikrai neįsivaizduoju, kas netiko Kauno „Žalgirio“ jaunimo programoje, kuri man imponuoja. Ten yra savų minusų, bet iš esmės kauniečių darbas man patinka.
– Girdėjau vieno ispanų trenerio pamąstymą apie tai, link kur eina šios šalies krepšinis – pusė „Barcelona“ ir Madrido „Real“ jaunimo komandos narių yra užsieniečiai. Jie vaikosi vienadienės sėkmės – „Barcelona“ atitinkamame jaunimo amžiuje nori įveikti „Real“ ir atvirkščiai. Gal dėl to kai kurie mūsų žaidėjai atsiduria Ispanijoje?
– Nežinau, su kokia potekste ten žaidžia Tomas Balčiūnas, kodėl į ten iš Klaipėdos išvažiavo Modestas Marščionka. Dabar jis net nepatenka į išplėstinį rinktinės kandidatų sąrašą. Tadas Sedekerskis į Ispaniją išvažiavo būdamas ryškiai geresnis už kitus, o dabar – neaišku. Dabar 18-likmečių rinktinėje jo nėra, jį kamuoja traumos.
Kitas klausimas, kiek tu ten žaidi ir prieš ką tu žaidi. Pavyzdžiui, anonsinis straipsnis skelbia, kad T. Balčiūnas rungtyniavo monstriškai. Paskaičius tekstą sužinai, kad jo komanda laimėjo rungtynes 90:30. Tada man kyla retorinis klausimas – prieš ką jis ten žaidė? Pas mus MKL pirmajame divizione tokių skirtumų nebūna. Sunku pasakyti. Gal klysta tie, kurie lieka Lietuvoje. Kiekvienas atvejis individualus ir absoliučios tiesos nėra.
– Ar galima teigti, kad mūsų jaunimas fiziškai bręsta lėčiau, negu, tarkime, ispanai ir turkai?
– Gal lėčiau nei egiptiečiai, kurių barzdos iki krūtinės. Paimkime A. Veličkos oponentą rungtynėse su ispanais. Jis tikrai neatrodė peraugęs A. Veličką ar kad Ispanijos „centras“ kažkoks galingas „monstras“. Nežinau, šita tiesa iš kažkur atėjus prieš 30 metų ir jeigu kažkur sunkiau, visi už jos bando slėptis. Yra kaip yra.
– Jūsų auklėtinis G. Vasiliauskas šiemet buvo tarp penkių rezultatyviausių komandos žaidėjų (vid. po 7 taškus) ir daugiausiai kamuolių sugriebiantis krepšininkas (po šešis). Kaip vertinate jo žaidimą?
– Ką Grantas moka ir gali galėjome įsitikinti per MKL septyniolikmečių finalinį ketvertą Alytaus arenoje. Rinktinė yra trečia pasaulyje, reiškia, lygis tikrai neprastas. Sakyčiau, kad Granto puolimo arsenalas rinktinėje buvo visiškai neišnaudotas. Visiškai. Jam labai svarbu trenerio pasitikėjimas. Jeigu juo pasitiki, jis gali nuveikti daug. Kaip suprantu, čia juo pasitikima nebuvo, jo laisvė buvo ribojama, jį slėgė galimų keitimų baimė, kad po klaidos sės ant suoliuko. Beje, tokia baimė visiškai neslėgė A. Veličkos, jis praktiškai buvo vienintelis įžaidėjas, nes Domantas Vilys kol kas per silpnas tokiam lygmeniui. Aišku, nereikia pamiršti, kad jis metais jaunesnis ir ruošiasi Europos šešiolikmečių čempionatui. Ten ir pasimatys, ko jis yra vertas.
Grantas parodė, kad moka kovoti dėl kamuolio, yra žaidėjas, kuris aikštėje atiduoda širdį ir viską daro dėl komandos rezultato. Taškai yra vienas iš sudėtinių rodiklių. Rodiklių yra daug, bet kažkodėl visi sureikšmina taškus įmetė tiek ir tiek. Kelčiau klausimą – o kiek tau įmetė tavo oponentas? Kiek tau įmetė? Tada matysi, kas tu toks ir ką veiki šiame sporte.
Po vieno iš krepšinio veikėjų replikos darkart peržiūrėjau rungtynes dėl bronzos. Grantas didžiąją mačo dalį dengė vieną iš Ispanijos lyderių Sergi Martinezą. G. Vasiliausko dengiamas žmogus apskritai per rungtynes įmetė 6 taškus. Tai daug ką sako. Grantas buvo gynybos ramstis. Tai yra juodas darbas, kurio niekas neišryškino. Jis negaudavo kamuolio situacijose, kuriose mėgsta gauti kamuolį, neturėjo erdvės, kurią turėjo I. Sargiūnas ar A. Velička. Treneris taip matė žaidimą ir treneris pasiekė rezultatą. Gal taip reikėjo. Juk neišmesi į aikštę trijų kamuolių, kad būtų ir I. Sargiūnui, ir A. Veličkai, ir G. Vasiliauskui. Natūralu, kad kamuolys daugiau būna pas „ale“ įžaidėjus. Jeigu krepšininkas nenoriai skiriasi su kamuoliu, natūralu, kad kitiems jo tenka mažiau. Laikas viską sudėlioja į savo „stalčiukus“.
– Jaunasis alytiškis atvedė savo miesto komandą į MKL viršūnę – pirmą kartą po 16 metų. Esate prasitaręs, kad iškovotą auksą moksleivių pirmenybėse branginate labiau negu LKL bronzą su su „Alita“. Kodėl?
– Kas yra LKL? Ypatingai tose vidutinėse komandose? Susirenki komandą konkrečiam sezonui iš to, kas liko arba panašiai, padirbi, pasiruoši, žaidi ir laimi arba ne. MKL yra 8-9 metų darbas. Tie patys žmonės 9 metus ėjo link šio titulo ir tai yra daugiametis darbas. Todėl tai vertinu žymiai labiau.
– Dar prieš pusfinalį sakėte, kad tai veikiausiai paskutinis jūsų organizuojamas finalinis ketvertas. Kodėl?
– Jeigu kitąmet ir pateksime į finalinį ketvertą, ta pati komanda kasmet jo organizuoti negali. O ar ateityje turėsiu panašaus pajėgumą komandą – irgi labai abejotina. Mažesniuose miestuose nėra paprasta. Jeigu didiesiems miestams trūksta žaidėjų, jie jų susirenka iš rajonų ir tiek žinių. O mes žaidžiame su tuo, ką turime. Dėl to šis trofėjus – dar saldesnis.
– Nugalėjote didžiųjų miestų krepšinio mokyklas, sukūrėte savotišką krepšinio pasaką. Kokie epizodai iš jau istorija tapusio sezono įsiminė labiausiai?
– Ankstesniais metais maždaug kovo mėnesį mums visada ateidavo krizė, kad ir kaip bedėliodavau treniruočių krūvius. Šiemet vėl buvo tas pats ir kartais būdavo neviltys, galvodavome, kad nieko nelaimėsime ir esame eiliniai vidutiniokai. Buvo ir gražių rungtynių, po kurių vaikinams sakiau, kad jeigu taip žaisime, mes galime daug. Šarūno Marčiulionio akademijos auklėtinius reguliariajame sezone nugalėjome abu kartus. Atėjo ketvirtfinalis, kuriame žaidėme su 2-ąja A. Sabonio krepšinio centro komanda. Pirmąsias rungtynes namuose laimėjome sunkiai, o Kaune – įtikinamiau.
Finaliniame ketverte turėjome gerą psichologinį pasiruošimą. Pusfinalyje visi favoritu laikė Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos ekipą. Reguliariajame sezone šiai Klaipėdos komandai pralaimėjome trimis taškais, o vėliau iškovojome pergalę dviejų taškų skirtumu. Kaip ir apylygis rezultatas. Prieš 1-ąją „saboniukų“ komandą, su kuria vėliau ir žaidėme finale, nežymiai pralaimėjome Alytuje ir buvome stipriai sumušti Kaune. Apibendrinant, finaliniame ketverte mums pavyko abi rungtynės. Sustabdėme varžovų lyderius, laiku pataikėme svarbius metimus. Finale nugalėjome A. Sabonio centro 1-ąją komandą ir tuo labai džiaugiamės.
Turėjome G. Vasiliauską, kuris šiame MKL čempionate buvo daugiausiai taškų pelnęs, daugiausiai rezultatyvių perdavimų atlikęs, daugiausiai kamuolių atkovojęs ir didžiausią efektyvumo rodiklį turėjęs žaidėjas. Turėjome gerą išsidėstymą puolime, visi penketuko žaidėjai savo pozicijose buvo pavojingi. Turėjome geras treniruočių sąlygas ir palaikymą, už kurias esame dėkingi Alytaus miesto savivaldybei bei sporto ir rekreacijos centrui. Europos jaunimo krepšinio lygoje (EYBL) iškovojome bronzos medalius, komandos pagrindas grūdinosi regioninėje krepšinio lygoje (RKL).
Grantas 2015-2016 m. sezone sužaidė nei daug, nei mažai – 99 rungtynes. Kaip bebūtų, vienas žaidėjas čempionato būtų nelaimėjęs. Tai yra komandinis darbas ir kitų žaidėjų svarus indėlis. Tikrai turime stiprų penketuką ir vieną kitą lygiavertį keitimą.
– Koks jausmas būti pripažintam geriausiu metų MKL vaikinų komandų treneriu?
– Jausmas – labai smagus. Džiugina MKL ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) įvertinimas. Tai atspindi ir įprasmina tą devynerių metų darbą. MKL direktorius kelis kartus primygtinai kelis kartus klausė, ar dalyvausiu lygos uždarymo renginyje, tad kažkokia mintelė buvo, jog gal duos kažkokį ženkliuką.
– Ateinantis MKL sezonas šiai kartai bus jau paskutinis. Apie jį galvoti dar per anksti?
– Apginti titulą bus labai sunku. „Žalgiris“ kažkada tapo Eurolygos čempionu, bet pakartoti to nebesiseka. Žinoma, ruošimės, kovosime ir žiūrėsime, kaip viskas rutuliosis. Praėjusio sezono pabaigoje pavyko išvengti traumų, kas irgi įtakojo tai, kad tapome čempionais.
Gal kai kam gali atrodyti, kad mums padėjo namų aikštė ar teisėjavimas, bet taip mąstyti būtų keistoka. Finaliniame ketverte dirbo trys aukšto lygio arbitrai iš Kauno, viską stebėjo LKL teisėjaujantis specialistas.
Galvoju, dar vieną kartą išleisiu, o kokio lygio tai bus laida – pamatysime. Galiu pasakyti tik tiek, kalbu ne tik apie save, kad medžiaga, kurią mes gauname, kasmet yra vis prastesnė. Niekas nenori žaisti futboliuko, visi jį žaidžia prie kompiuterių ekranų. Grįžkime į mano mokyklos laikus. Būdavo 5 klasės po 30 vaikų. Iš jų nutukusių ar apkūnių būdavo gal 3 moksleiviai. O kas darosi dabar?
– Tai buvo pirmasis alytiškių titulas MKL pirmenybėse nuo 2000 m. Kas prieš šešiolika metų Pietų Lietuvos sostinės komandą vedė į priekį?
– Puikiai prisimenu tą komandą ir finalą, kuriame Alytaus sporto rūmuose ji žaidė su Panevėžio atstovais. Varžovų gretose žaidė Gintaras Leonavičius ir Gytis Sirutavičius. Alytaus garbę gynė Mindaugas Katelynas, Rytis Adomavičius, Aivaras Pangonis, Karolis Marcinkevičius. Nenuvertinant šio iškovoto aukso, Europos ir pasaulio čempionatuose 1983-iųjų metų gimimo jaunimas nieko nelaimėjo. Būtų labai smagu, kad visuose pagrindiniuose miestuose iš kiekvienos laidos bent vienas žaidėjas po 2-3 metų žaistų LKL pirmenybėse. Bet taip nėra.
– Kur rungtyniaujantį Grantą matote ateinantį sezoną? Turbūt artimiausiais metais priimti sprendimai bus labai svarbūs?
– Jam jau reiktų daugiau sportuoti su vyrų komandomis, nes iš jaunių krepšinio jis jau šiek tiek išaugęs. Anksčiau ar vėliau, kad ir kaip skaudu, su žaidėjais teks skirtis. Tokia realybė. Stengiamės priimti optimalų variantą. Martynas Pocevičius, kuris kandidatuoja patekti į šešiolikmečių rinktinę, turėtų likti komandoje, o Grantas turėtų labiau žaisti su vyrais. Jis svajoja išbėgti į aikštę vilkėdamas „Dzūkijos“ marškinėlius ir viskas yra pokalbių lygyje. Jeigu pavyks rasti sąlyčio taškų, jis ten ir žais. Jeigu ne, ieškosime kitų variantų.
– Neabejoju, kad puolėją jau kuris laikas vilioja kitos sporto mokyklos ar klubai. Kaip jį sugebate išlaikyti?
– Jis norėtų Alytuje likti iki tol, kol baigs 12-ą klasę. Jeigu iš tavęs išeina vaikas, visada reikia savęs paklausti – ko tu jam nedavei? Tas pats klausimas dabar turėtų kilti ir „Žalgiriui“, kodėl A. Velička išeina į „Barcelona“ sistemą. Grantas pas mane turėjo viską – žaidimo minutes, pasitikėjimą, geras treniruočių sąlygas, atstatomąsias sąlygas. Būdavo momentų, kad kokias dvi minutes vienas kito nekęsdavome, bet iš esmės mūsų tarpusavio santykiai visada klostėsi ir klostosi gražiai.
Kalbėjosi Balys Šmigelskas, Alfa.lt