Alytaus rajono viešojoje bibliotekoje vyko tautodailininko, skulptoriaus, tapytojo, medžio drožėjo Antano Jusevičiaus meninės fotografijos darbų parodos „Susipažinkime“ ir medžio dirbinių parodos „Medžio kalba“ pristatymas. Žvelgiant į parodos eksponatus, galima teigti, jog Antaną Jusevičių gamta apdovanojo daugybe išskirtinių talentų. Jo nagingose rankose atgyja ne tik beformis medžio gabalas, bet ir fotoaparatu sustabdytos bėgančio laiko akimirkos ar švelniu teptuko potėpiu įamžinti lietuviško kaimo vaizdai, kurie šioje parodoje neeksponuojami.
Parodos lankytojams autorius pristatė penkiolika skirtingu laikotarpiu sukurtų foto darbų, kurieteminiu požiūriu varijuoja nuo subtiliai užfiksuotų gamtos vaizdų iki atviro, nuogo urbanizmo, kuriame pastebimai dominuoja atskiros pastatų ar durų detalės. Intymūs, ramūs gamtos etiudai čia priešpastatomi veržliam šiuolaikiniam miesto ritmui.
Skubantis Londonas, didingas Gdanskas, nepaisant teminio kontrasto, natūraliai įsilieja į vėjuotą Latvijos pajūrį ar suveltas Nidos kopas. Nors tapybą ir fotografiją Antanas laiko laisvalaikio pomėgiu, žvelgiant į jo menines fotografijas, mėgėjiškomis jų tikrai nepavadinsi. Ateityje medžio drožėjas žada atsidėti vien tik fotografijai, nes „bėgant metams jėgos silpsta, atsiranda drebulys, o drožiant reikalinga tvirta ranka“.
Vienok labiausiai meistro kūrybiškumas atsiskleidžia medžio drožiniuose. Nors jaunystėje Antanas domėjosi tapyba ir keramika, ilgainiui meilė medžiui išstūmė jo jaunatvišką susižavėjimą šiomis meno šakomis. Restauruojant bažnyčių altorius ir skulptūras, jo gabumus pastebėjo tėvas Stanislovas ir paakino Antaną rimčiau užsiimti drožyba.
Antano Jusevičiaus darbai – neįprasti. Jie ženkliai skiriasi nuo mums įprastų lietuviškų medinių skulptūrų, kuriose tradiciškai vyrauja rūpintojėliai ir šventųjų figūros. Tad įprastinių medžio darbų su parimusiais rūpintojėliais parodoje neišvysite.
Štai – Šv. Jurgis didvyriškai atkišęs ietį kovoja su įniršusiu drakonu, tačiau kodėl jis toks panašus į Don Kichotą, visą gyvenimą tuščiai kovojusį su vėjo malūnais? Arba romi,melancholiška karvė, kurią gyvą peiliu mėsinėja mažas žmogutis. Kas tai? Mūsų nežabotas rajumas ir godumas? O gal besaikis vartotojiškumas, užgožęs dvasines vertybes?
Autoriaus nesistengia paaiškintijo darbuose slypinčios prasmės, nors drožiant jam svarbi filosofinė būsimo kūrinio potekstė. Anot jo, kiekvienas žiūrovas turi darytisavoišvadas, o ne laukti įpirštų atsakymų. Tačiau parodos pristatyme jis padarė išimtį ir susirinkusiems paaiškino eksponuojamų darbų prasmę bei jų atsiradimo aplinkybes.Vieniems jokūriniai atrodo makabriški, kitiems – groteskiški, tačiau sarkastiško autoriaus požiūrio į gyvenimiškas ir religines realijas neįmanoma nepastebėti.
Labiausiai Jusevičiaus medžio darbuose stebina kruopštumas, atidumas bei dėmesys atskiroms detalėms. Galime tik įsivaizduoti, kiek meilės, kantrybės ir užsispyrimo reikia įdėti į kiekvieną darbą, kad nagingose meistro rankose beformis medžio gabalas sušiltų, prabiltų ir pasektų savo išskirtinę istoriją.
„Dirbu po aštuonias valandas per dieną, tačiau kartais pasiilgstu šurmulio ir bendravimo su žmonėmis“, – pro ūsus šypsosi Antanas. Kaunietis meistras mėgsta keliauti ir ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Ir nors Makniūnų tyla ir ramybė jį įkvepia darbui, tačiau jau dabar galvoja apie erdvesnes patalpas naujoms dirbtuvėms.
Pauliaus Galaunės ir Liongino Šepkos medžio drožėjų konkursų laureatas Antanas Jusevičius yra surengęsapie 10 personalinių parodų, dalyvavo daugiau kaip 30 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jis yra sukūręs apie 150 didesnių skulptūrų ir skulptūrinių kompozicijų. Nors dėl ribotų erdvių bibliotekoje pristatoma tik nedidelė autoriaus darbų dalis, bet ir to pakanka pažinti auksinių rankų meistrą bei įvertinti jo gebėjimą prakalbinti medį.