Tomas Kivaras – iš Alytaus kilęs fizikas. Jis 2004 metais baigė Likiškėlių vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete tapo taikomosios fizikos bakalauru bei medžiagotyros ir puslaidininkių fizikos magistru, Vytauto Didžiojo universitete įgijo mokytojo profesinę kvalifikaciją, tapo Meilės Lukšienės premijos laureatu, o 2015 m. – ir Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktoriumi. T. Kivarą kalbina Bernardinai.lt – apie Lietuvos švietimo sistemos iššūkius, mokytojo pašaukimą, gabių mokinių ugdymą ir, žinoma, fiziką.
– Praėjusių metų pavasarį tapote KTU gimnazijos direktoriumi. Ar jau jaučiatės pažinęs ir įsiliejęs į gimnazijos kolektyvą?
– Manau, į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti KTU gimnazistai ir mokytojai. Bet neslėpsiu, šiuo metu dar geriau jaučiuosi su bendraudamas su mokiniais. Turbūt dėl to, kad man tai labiau įprasta.
– Vos pradėjęs dirbti sakėte, jog KTU gimnazija yra tarsi nedidelis uždaras pasaulis, kurį reikia atverti. Kaip sekasi įgyvendinti šią ir kitas užsibrėžtas idėjas?
– Naivu būtų tikėtis, kad žmonės pasikeis taip greitai. Tačiau šiais mokslo metais su mūsų mokytojais ir gimnazistais jau turėjo progos padirbėti projekto „Samsung mokykla ateičiai“ dalyviai. Bandomasis anglų kalbos egzaminas (mokytojų iniciatyva) vyko drauge su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija. Maloniai nuteikia tėvų pozityvumas ir noras prisidėti prie gimnazijos veiklų. Teisinga linkme, manau, vyksta ir bendravimas su Kauno technologijos universitetu. Ir mūsų gimnazistai toliau džiugina Lietuvą savo laimėjimais tarptautiniuose konkursuose.
Tarp užsibrėžtų idėjų labiausiai džiugina, kad gimnazija plečiasi. Jau birželį pakviesime mokinius laikyti stojamuosius egzaminus į trečiokams skirtą informacinių technologijų profilio klasę, kurioje gimnazistai turės galimybę kaupti ir I kurso kreditus, ir išskirtinai tobulinti savo IT gebėjimus.
Nepamiršti ir gamtos mokslai. Jau nuo rugsėjo mėnesio 20 gimnazistų turi galimybę mokytis biotechnologijų iš gamtos mokslų ugdymo centro lektoriaus. Chemijos ir fizikos praktikos darbams skirtos universiteto laboratorijos. O gimnazistai, kurie ruošiasi tarptautiniams konkursams, drąsiai keliauja į konsultacijas pas universiteto dėstytojus.
– Prieš aštuonerius metus dalyvavote projekte „Renkuosi mokyti“. Papasakokite, kokios patirties įgavote šiame projekte?
– „Renkuosi mokyti“ buvo puiki mano asmenybės kalvė. Iš pradžių žiūrėjau į pedagoginį darbą kaip į labai trumpą savo gyvenimo atkarpą, o su kiekvienais metais suprantu, kad būtent „Renkuosi mokyti“ projekto metu užsimezgę ryšiai su Lietuvos švietimo darbuotojais vis labiau ir labiau stūmė mane pirmyn. O pabandykim dar tą ir kažką kito. Ir atrodo lyg tu ir neplanavai, lyg tavęs ir niekas labai jau neskatino ir negyrė. Bet kai aplink turi žmonių, kuriems rūpi tie patys dalykai, kuriems nėra tas pat, kaip bus rytoj ar po metų. Visada norisi dar nuveikti kažką drauge. Čia turbūt ir yra geriausias mokymosi bendradarbiaujant pavyzdys.
– Diskusijos netyla, jog šiandienė mokyklos sistema žlugdo kūrybiškus ir išskirtinai mąstančius žmones, neatsižvelgiama į skirtingus vaikų gebėjimus ir poreikius. Ką apie tai manote?
– Manau, kad yra teisybės šiuose žodžiuose. Aš pats sau keliu tokius klausimus, o kam neeilinio talento chemikui, kuris baigs Kembridžo universitetą, reikia kankintis penkiose lietuvių kalbos pamokose per savaitę, o chemijai teturėti tik tris? Ar kodėl nuostabiai pianinu skambinantis mokinys privalo mokėti žaisti krepšinį? Ir visada piktinuosi, kai aukštos kvalifikacijos mokytojai sako, kad mokome to, kas yra programose. Man net įdomu, ar jų mokiniai ne daugiau išmoktų, jei mokytojai neturėtų programų ir vadovėlių?
– Tikriausiai natūralu, jog nuomonės, kaip mokyklose turėtų būti mokomi vaikai, vis išsiskiria: vieniems atrodo, kad vaikams trūksta laisvės, kiti nesutinka, sako, kad kaip tik reikia griežtumo ir sistemiškumo. Kokia yra Jūsų nuomonė?
– Mano nuomone, vaikams reikia suteikti laisvę atsakingai žvelgti į savo mokymosi pasiekimus ir kalbantis su jais puoselėti vertybes. Pasidžiaugti, kai jiems pasiseka ir kalbėtis, kai laisvės pojūtis juos per daug užvaldo.
– Esate fizikas. Kaip dabartinėse Jūsų pareigose pasitarnauja Jūsų profesija?
– Be to, kad dar vis tenka mokyti fizikos? Manau fizika padeda tada, kai reikia logiško sprendimo, kai reikia pamiršti jausmus ar kažkokias nuoskaudas, o argumentuotai pasirinkti vieną ar kitą sprendimą. Bet kadangi aš baigiau taikomąją fiziką, tai man dar išlikęs tas noras eksperimentuoti. Mąstai – gal ir ne visai logiškas sprendimas, bet juk, kol tai neišbandyta, niekas ir nepasakys, ar teisingas tai sprendimas, ar ne. Tad nebijoti rizikuoti irgi svarbu.
– 2013-aisias metais, kai gavote pedagogės Meilės Lukšienės premiją, buvo užsiminta, jog puikiai sprendžiate mokinių motyvavimo klausimą pamokose. Galbūt galėtumėte pasidalinti savo patirtimi, kokie yra patys veiksmingiausi būdai motyvuoti jauną žmogų?
– Manau, priemonė yra labai paprasta. Būti savimi ir bendrauti su vaikais. Gal tai ir netinka visiems vaikams, bet pertrauka, brangieji mokytojai, yra ne tam, kad užsidarytumėte nuo vaikų, o kaip tik, kad su jais galėtumėte pakalbėti tais klausimais, kurie jiems svarbūs, bet per pamoką nėra kada jų aptarti. Aš suprantu, kad mokinių daug, kad klausimų daug, bet kai su jais pabendrauju, tai suvokiu, kokie jie brandūs žmonės. Atsakingi, rūpestingi, patriotiški, patiriantys ir blogų, ir gerų dienų. Jie tokie patys, kaip ir mes. Tik su mažesniu patirties bagažu. O jį sukaupti galima tik arba gyvenant savo gyvenimą, arba bendraujant su tais, kurie dalinasi savo patirtimi.
– Aktyviai dalyvaujate įvairiose visuomeninėse organizacijose: Lietuvos fizikos mokytojų asociacijoje, Vilniaus miesto valdyboje, Vilniaus miesto fizikos mokytojų metodinėje taryboje, esate standartizuotų gamtos mokslų testų rengėjas. Kaip manote, ar šiandien pedagogams nestinga aktyvumo, noro domėtis savo sritimi?
– Stinga. Dauguma mokytojų pervargę. Didelė dalis jų pasakys, kam tie pokyčiai švietime. Tokiais atvejais pritarčiau, kad pasikeistų mokytojų atestacijos tvarka. Nes didelė dalis mokytojų apsigina kvalifikacinius vardus ir palengva, iš lėto pradeda snausti ir laukti, kada ateis pensija. Bet ji juk tik po 30 metų. Norėtųsi, kad mokytojai nebūtų skirstomi į patyrusius ir ne. Juk mokytojo darbo kokybę puikiai galėtų nusakyti paskutinių trejų ar ketverių metų rezultatai. Bet visada džiaugiuosi, kai tenka sutikti mokytoją „perliuką“, kuris mėgaujasi savo darbu ir didžiuojasi kiekvienu savo mokinių nors ir mažu pasiekimu.
– Kaip manote, kokių pokyčių vis dar reikia KTU gimnazijos bendruomenei ir apskritai visai švietimo sistemai?
– Visų pirma visiems (mokiniams, tėvams, mokytojas ir net švietimo politikos formuotojams ir man pačiam) reikėtų kuo dažniau atsidurti už komforto zonos ribų. Juk sugebėjimas prisitaikyti prie neįprastų sąlygų ir yra evoliucija. O antra – tai bendruomenė yra stipri tiek, kiek kiekvienas jos narys gali pasitikėti kitu ir būti jam atviras.
Susijęstraipsniai
