Alytaus „Dzūkijoje“ – permainų metas. Bent keturi žaidėjai per savaitę paliko komandą – rusas Anton Kobylinskij, amerikietis Marcus Monroe, slovėnas Jaka Brodnik ir Rytis Juknevičius. Jų vietą užėmė gynėjai Arvydas Eitutavičius, Linas Lekavičius, snaiperis Tadas Rinkūnas, „centras“ Edvinas Jezukevičius ir amerikietis puolėjas Jeff Robinson. Viskas tam, kad vieną pergalę per 8 susitikimus pasiekę dzūkai pakiltų iš paskutinės LKL turnyro lentelės vietos.
Vienas iš naujokų Linas Lekavičius atvyksta iš Prienų ir Birštono „Vytauto“. 30 metų 186 cm ūgio krepšininkas neįgijo Virginijaus Šeškaus pasitikėjimo, todėl nusprendė vykti ten, kur gaus daugiau žaidimo laiko. „Išsiskyrimas pagrįstas tuo, kad Alytus paskambino ir pasiūlė truputį geresnes sąlygas. Bet svarbiausia, kad gausiu daugiau žaidimo laiko. Galvojau, kad Prienuose jo bus daugiau. O Andrejus Urlepas žadėjo, kad žaisiu tikrai daugiau. Man patiko vaidmuo, kokį jis man numatė“, – apie karjeros permainas pasakojo L.Lekavičius. Žalgiriečio Luko Lekavičiaus brolio negąsdina „Dzūkijos“ padėtis turnyro lentelėje. „Alytiškiai galvoja, kad paskutiniai tikrai nebus. Stiprinasi, ieško žaidėjų, nori patekti į atkrintamąsias. Komanda nebus paskutinė“, – įsitikinęs L.Lekavičius. Pokalbis su L.Lekavičiumi – apie neužtrukusią karjerą Prienuose ir „Dzūkijos“ atgimimo planus.
– Turbūt ne tokio sugrįžimo tikėjotės po kelių sezonų užsienyje. Nusivylėte tuo, kas įvyko Prienuose?
– Negaliu pasakyti, kad nuvylė. Man „Vytaute“ irgi patiko. Turėjau geras sąlygas. Viskas atrodė gerai, bet norėjosi daugiau žaisti. Šeškaus filosofija tokia, kad jis renkasi 5-6 žaidėjus, ant kurių stato visą žaidimą. Tie krepšininkai įgija formą, vieni su kitais susižaidžia ir jiems nereikia daug treniruočių. O man, mažiau žaidžiančiam, tai buvo minusas. Nebemačiau perspektyvų.
– Atvykstate į komandą, kurią praėjusią savaitę aptraukė lažybų šleifas. Nebaisu?
– Kai kalbamės tarpusavyje, visi neigia, kad kažkas galėjo įvykti. Įrodymų nėra. Bet kas gali prigalvoti ir sakyti, kad jie kažką daro. Bet niekas negali įrodyti, kad buvo vienaip ar kitaip.
– Ko „Dzūkijai“ trūksta, kad pakiltų iš turnyro lentelės dugno?
– Tiksliai nežinau, bet galbūt jie norėjo žaidėjų, kurie būtų atsidavę „Dzūkijai“. Kad aikštėje paliktų visą save. Nežinau, kaip buvo pastaruosiuose mačuose. Nežinau, kiek rimtai krepšininkai buvo nusiteikę laimėti. Bet dabar jie ieško krepšininkų, kurie nori laimėti. Atsiduoti. Ir aikštėje palikti save.
– Ar „Dzūkijos“ neišderins visos tos permainos?
– Treneris tikrai nesitiki, kad būsime labai susižaidę. Vienintelis būdas, kaip galime laimėti – žaisti atsidavę. Jei labiau norėsime, labiau stengsimės, tai vienintelis dalykas, kaip galime laimėti.
– Kaip aukštai „Dzūkija“ pajėgi atsispirti nuo dugno?
– Esame pajėgūs žaisti atkrintamosiose. Nežinau, gal komanda dar labiau pasistiprins. Pavyzdžiui, su mumis treniruojasi Simonas Serapinas. Ir jis atrodo pakankamai neblogai. Žiūrėsime, gal jis prisijungs. Ir taip užsikamšysime tas skyles bei tapsime konkurencinga komanda.
Susijęstraipsniai
