Praėjusį sezoną Nerijus Varnelis rungtyniavo tik Vilniaus mėgėjų krepšinio lygoje ir iš šalies stebėjo profesionalų žaidimą. Žiūrėdamas iš šono, jis vis galvojo, kad vaizdo aikštėje negadintų. Šią vasarą N. Varnelis nusprendė dar kartą išmėginti savo jėgas aukščiausiame lygyje. Lyg paties sugrįžimo būtų maža, jis pasirinko variantą žaisti komandoje, kurios treneris garsėja drakoniškais treniravimo metodais.
37-erių Varnelis tapo Alytaus „Dzūkijos“ nariu ir pateko į trenerio Andrejaus Urlepo rankas. Atlaikęs beveik 6 valandų kasdienes treniruotes, veteranas sezoną pasitinka aukštai iškelta galva. 201 cm ūgio Varnelis jau pirmajame mače su Vilniaus „Lietuvos rytu“ pelnė 13 taškų, atkovojo 8 kamuolius bei surinko 18 naudingumo balų. Per trejas rungtynes jis pasiekė 7,3 pelnyto taško, 5 atkovotų kamuolių ir 10 naudingumo balų vidurkius.
N. Varnelis yra beveik vyriausias Lietuvos krepšinio lygos žaidėjas – už jį vos 7 dienomis vyresnis tik Panevėžio „Lietkabelio“ aukštaūgis Jurica Žuža. „Dzūkijos“ krepšininkas pasidalijo mintimis apie sudėtingiausią savo karjeros etapą, pasiruošimą sezonui, sunkias Urlepo treniruotes bei ryšį su jauniausiais ekipos žaidėjais.
– Praėjusį sezoną sužaidėte tik keturis susitikimus „Vilniaus“ komandoje. Atrodo, jog buvote kažkur dingęs iš krepšinio pasaulio. Kas sutrukdė žaisti aukščiausiose Lietuvos lygose?
Nerijus Varnelis:
– 2013-2014 metų sezone žaidžiau Molėtų „Ežerūno-Kario“ komandoje ir sezono pabaigoje patyriau traumą. Neišgijęs bandžiau padėti komandai lemiamose kovose ir labai stipriai pažeidžiau koją. Po tos traumos apskritai svarsčiau, ar neverta baigti karjeros. Dėl to praėjusiais metais ilgai dvejojau – žaisti ar nežaisti. Priėmiau sprendimą rungtyniauti „Vilniaus“ ekipoje, nors sezonas jau buvo įsibėgėjęs, o aš nebuvau pasiruošęs fiziškai. Pradėjęs žaisti buvau nepatenkintas savo fizine kondicija, todėl nusprendžiau nebežaisti. Rungtyniavau Vilniaus antroje lygoje, bet tik dėl savęs.
– Ką veikėte per laisvus metus?
– Stebėjau daug rungtynių iš šalies ir kartais galvodavau: „Velnias, aš galėčiau geriau sužaisti“. Labai norėjosi išbėgti į aikštelę. Ilsėjausi, lankiausi sporto klubuose, žaidžiau futbolą bei krepšinį, žvejodavau ir kt. Toks buvo aktyvus sportas, bet ne tai, ką aš darau dabar. Rungtyniaudamas aš kaifuoju ir jaučiu gyvenimo malonumą.
– Šį sezoną po dvejų metų pertraukos sugrįžote į LKL. Kaip susitarėte su „Dzūkija“?
– Prisijungti prie komandos buvo labiau mano iniciatyva. Tiek aš, tiek klubo vadovas Tomas Pačėsas esame alytiškiai ir jis man suteikė galimybę pamėginti ir prisijungti prie komandos. Vis dar jaučiu, kad noriu ir galiu kažką naudingo ir prasmingo nuveikti aikštelėje, tad tęsiu savo pasirodymą. Pagrindinė sąlyga buvo tokia, ar mano kūnas atlaikys pasiruošimo laikotarpio krūvius. Kaip žinote, šioje komandoje jie tikrai nevaikiški, ne be priežasties tiek legionierių ir vietinių krepšininkų pabėgo iš klubo. Kadangi įrodžiau ir sau, ir treneriui, kad galiu žaisti kaip ir kiti komandos draugai, tai nusprendėme tęsti bendradarbiavimą.
– Jau pasiekėte krepšininko veterano amžių. Turbūt jums sunkiau įgauti optimalią sportinę formą prieš sezoną?
– Be abejo, labai sunku pasiruošti sezonui. Tik sulaukęs tokio amžiaus supratau, koks sudėtingas ir sunkus yra krepšinis. Žiauriai daug reikėjo jėgų ir valios, kad galėčiau pasiekti sportinę formą. Aš – ne pirmas ir ne paskutinis toks veteranas. Kol kas atrodo viskas gerai, vaizdo aikštėje negadinu, treneris manimi pasitiki, o aš bandau padaryti tai, ko jis iš manęs reikalauja.
– „Dzūkijos“ komandoje jauniausi žaidėjai yra 16-17 metų jaunesni už jus. Ar jaučiate iš jų pagarbą? Kaip jie į jus kreipiasi?
– Na, taip, jie kreipiasi pagarbiai, bet aš viduje tikrai nesijaučiu toks senas. Manau, kad mes bendrą kalbą tikrai randame. Mane džiugina, kad komandoje yra labai gera atmosfera, nes pernai ekipoje žaidę krepšininkai prasitarė, kad anksčiau kolektyvas nebuvo toks draugiškas. Jaunieji žaidėjai mane gerbia, o aš stengiuosi jų neskriausti – visi esame toje pačioje valtyje ir tenka prisitaikyti tiek jiems, tiek ir man. Kažkuriais atvejais jie mane patraukia per dantį, tačiau aš taip pat – ne iš kelmo spirtas.
– Alytaus klubo vadovai anksčiau prisipažino, jog treniruočių metu jūsų demonstruojama forma jiems paliko didelį įspūdį. Tai rodo ir jūsų asmeninė statistika. Kaip pats jaučiatės aikštėje?
– Jaučiuosi gerai. Kai reikėjo pasiruošti sezonui, tai buvo vienas sunkiausių mano karjeros etapų. Rytinė treniruotė stadione trukdavo 2 valandas ir 15 minučių, o vakarinė – net 3 valandas ir 20 minučių. Ne be priežasties kai kurie legionieriai ar jaunesni lietuviai tiesiog susikraudavo lagaminus ir pabėgdavo – jie negalėdavo ištverti tokių treniruočių. Iš pradžių galvojau, kad po tokio krūvio man pačiam galbūt bus sunku prasidėjus sezonui įgauti formą, bet dabar treneris sumažino krūvį ir pradedu jaustis gerai, atsigavo kojos. Lengva tiek bėgioti, tiek šokti kovoti dėl kamuolių. Man trūksta greičio, todėl stengiuosi stipriau dirbti gynyboje, nes puolime ne viskas pavyksta. Mane net patį nustebino pirmos dvejos rungtynės. Pirmąją savaitę žaidėme su trimis geriausiomis čempionato komandomis, todėl patyrėme pralaimėjimus. Mūsų gynyba atrodo gerai, todėl pergalės turėtų ateiti greitai.
– Treneris Andrejus Urlepas yra itin reiklus strategas. Ar gaunate kažkokių nuolaidų per treniruotes, ar turite dirbti vienodai kaip ir jaunieji ekipos žaidėjai?
– Aišku, jis man yra sakęs, kad jeigu jaučiu, kad man sunku, tai galiu paprašyti keitimo ar kažkokių lengvatų. Bet kol kas tai būna labai retai, jis supranta mane, aš puikiai suprantu jį. Negali puse kojos sportuoti ir atsinešus pasą sakyti, kad aš žaisiu 5 minutes ir kada norėsiu, tada prašysiu keitimo. Kol man pavyksta, tol dirbu taip, kaip ir visa komanda.
– Kaip apskritai apibūdintumėte šį trenerį?
– Būdamas 26-erių metų patekau į jo treniruojamą komandą. Tuo metu dirbdamas jo ekipoje į krepšį galėjau įkrauti tik sekmadienį ir pirmadienį, nes tiek nuvarydavo nuo kojų, kad būdavo baisu. Dabar atrodo, jog Urlepo treniruotėse nebėra taip baisu, kaip tuomet man pasirodė.
Neteko matyti daug tokių trenerių kaip jis. Tai labai emocionalus treneris, ypatingai gerai suprantantis žaidimą. Urlepas yra griežas, bet teisingai griežtas. Jo komandoje visi žaidėjai turi dirbti 100 procentų. Kai peržiūrime vaizdo medžiagą, jis gali pastebėti, kad vieną akimirką tavo akies vokas užsidaręs ir vien dėl to gausi velnių. Ir nesvarbu, ar tu 19-metis, ar 37-erių.
Kalbėjosi Tomas Vanagas,
BasketNews.lt