Neformali Mikalavo jaunimo grupė „Mes – jauni“, kartu su Mikalavo kaimo bendruomene „Šilaičiai“ įgyvendino jaunimo veiklos skatinimo projektą, finansuojamą Alytaus rajono savivaldybės, kurio metu organizavo kelionę po įsimintinas Dzūkijos vietas.
Gausus būrys Mikalavo kaimo gyventojų pajudėjo suplanuotu maršrutu. „Kaip smagu“ – šnabždėjosi senjorai, – „kad jaunimas ir mus pakvietė kartu pakeliauti“.
Pirmasis kelionės tikslas – aplankytas nuostabus Dzūkijos gamtos kampelis Ūlos akis, nustebinęs savo gamtos grožiu, ramybe, didingumu. Pasak vietinių gyventojų, šaltinio vandenį jie naudoja gėrimui, taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų – ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.
Antrasis kelionės tikslas – Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos muziejus. Marcinkonių etnografijos muziejaus vedėjas Jonas Bajoriūnas papasakojo, kaip šiliniai dzūkai vaikščiojo grybų „tropelėm“, žvejojo, medžiojo, skiltuvu skėlė ugnį ir pasišviesdavo „dziedu“, apsiavę vyžom ėjo „Gudų šalalėn spalgenauc“, kaip įviliodavo biteles į drevėtą pušį ir „geiniu“ lipo į medį. Sužinojome apie šilinių dzūkų gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, amatus.
Apžiūrėję ekspozicijoje esančius namų apyvokos daiktus ir baldus, amatininkų darbus bei senovinius audinius, visi su puikia nuotaika pajudėjom link drožinių muziejaus, vieno geriausių Dzūkijos skulptorių Antano Česnulio sodybos.
Jaukioje, drožiniais puoštoje, sodybos pavėsinėje susėdome visi kaip viena šeima papietauti. Nemaža šeimyna, net 35 asmenys, tačiau stalas toks platus, kad užteko vietos visiems. Sužavėjo skulptūrų įvairovė, jų išraiškingi charakteriai, nuotaikos, judesiai ir gausa.
Pakeliui aplankėme ir ant Nemuno kranto stovinčią Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią, kuri visus mikalaviškius užbūrė savo didingumu, stulbinančiu apylinkių gamtos grožiu, Panaros pilnų namų bendruomenę, kurios viena iš svarbiausių misijų yra kenčiančių nuo priklausomybės ligų reabilitacija, taip pat ekologinį vaistažolių ūkį, kuriame iškilo pirmasis Lietuvoje sertifikuotas pasyvusis namas ir pradėta naudoti saulės energija. Mus, atvykusius ketvirtadienio vakarą į Dzūkijos miškuose pasislėpusią vienuoliją, pasitiko daili šiuolaikinė koplyčia, modernios technologijos ir ramybė.
Paskutiniai trys aplankyti objektai – Merkinės piramidė, Merkinės piliakalnis ir apžvalgos bokštas, iš kurio atsiveria įspūdingi Nemuno kraštovaizdžio draustinio vaizdai. Nuo bokšto gerai matyti ne tik dalis Merkinės senamiesčio, bet ir tiltas per Nemuną, pernai atšventęs savo 100 metų jubiliejų.
Apžvalgos bokšto aukščiausią tašką pasiekėme visi, kai kas su truputėliu baimės, tačiau labiausiai nustebino mūsų seniausias keliauninkas Vaclovas Pranckus, kuris, netrukus švęsiantis devyniasdešimtmetį, pasiekė ne tik apžvalgos bokšto aukščiausią tašką, bet ir be atodūsio įkopė į Merkinės piliakalnį.
Į Mikalavą grįžome su daina ir gera nuotaika. Dėkojame Alytaus rajono savivaldybės merui ir administracijai už skirtą finansavimą jaunimo veiklos skatinimo projektui įgyvendinti.