Iki rugpjūčio parodos Alytaus kultūros ir komunikacijos rūmuose (AKKC) )veiks dailininko ir pedagogo Valentino Butanavičiaus tapybos paroda „Ir vieną gražią dieną eidamas keliu tu sutiksi pats save…“. Alytiškis menininkas žiūrovui pristato 31 darbą, patraukiantį savitu komponavimu, netradicinėmis formomis, giliu, sodriu koloritu, originalia faktūra.
Apie parodos, kurią užvardija sufijų patarlė, gimimą autorius sako: „Menininkas labai prastai jaučia laiką, jo tempą. Manau, todėl, kad viduje turi savo laiko pojūtį. Šie darbai – tai akimirkos fiksavimas, kuomet esu savam vidiniame laiko pojūtyje. Kuomet būnu akimirkos pasimatyme su savimi.
Akimirkos, kuri prisodrinta, – spalvos, simbolių, tekstų, formų, garsų. Kūrybinio proceso metu ausyse skambėjo ne tik paukščių balsai, šunų amsėjimai, žmonių žodžių nuotrupos, vėjo šnopavimas, medžių dūsavimas, vandens šnibždėjimas, pėdų šlepsėjimas, bet ir atlikėjų – Armand Amar, Estas Tonne, Yanni, Liudoviko Einaudi, grupės „Aквариум“ kurtos muzikinės kompozicijos“.
Vos per metus su trupučiu sukurtuose darbuose V.Butanavičius įgyvendino dvi savo senas idėjas – kūryboje pritaikyti drobių jungimą ir siuvinėjimą. Dailininkas paveikslų kompozicijas dėlioja it vaikišką konstruktorių: šiandien jam labiau patinka vienaip jungiamos darbo dalys, bet po kurio laiko, kitos parodos lankytojai gali išvysti jau visiškai kitaip sukomponuotą darbą.
Labai organiškai į tapybą įsieja siuvinėjimas: drobes ženklina baltų runų ženklai – Laimos, Saulės, lygiadienių ir kt. Tai dar viena mįslė žiūrovui – o paslaptis V.Butanavičiaus kūrybą ženklina visada – kurią atkoduoti autorius palieka pačiam žmogui: „Jei tau įdomu, ieškosi, ką tas ženklas reiškia, jei ne – apeisi parodą, užversi duris ir išeisi“. Bet sutikęs žingeidų žiūrovą autorius nesibrangina – dalijasi mintimis, emocijomis, aliuzijomis, asociacijomis, nugulusiomis drobėje.
Užšnekinsite apie „Purpurinį pokalbį su strazdais“ – išgirsite ornitologijos žiniomis ir stebėjimo įspūdžiais pritrenkiantį pasakojimą apie Jaunimo parke gyvenančių strazdų rūšis, jų elgseną, įpročius. Pasigesite ankstesniuose darbuose regėtų mistiškų siluetų – nelabai akylam stebėtojui autorius parodys paveiksle nusidriekusį savo paties šešėlį, moterį, laikančią paukštį, žynio siluetą. Ir gal net labai asmeniškai paatviraus, kodėl „Trumpiausios nakties vizijoje“ apsigyveno pelėda, senovės lietuvių tikėjime laikyta Mėnulio deive arba Mėnule.
Norintiems ilgėliau pabūti su paveikslais ir apmąstyti juos, patiems surasti paslėptus simbolius, parodos atidarymo metu priešais kiekvieną darbą buvo pastatyta po kėdę. Ir, kaip minėjo, AKKC direktoriaus pavaduotoja Daiva Andruškevičienė, lankytojai priešais paveikslus sėdėdavo labai ilgai.
Eksponuojami darbai skirtingi – spalvomis, formomis (kimono, stilizuotos snaigės, prie pagrindo prisišliejusi „i“ raidė, kvadratas – lyg lango rėmas ir etc.), tematika, tačiau paroda sukuria ir vientisumo įspūdį. Ir harmoningo ištaigingumo – paveikslų kompozicijoms puikiai atsiskleisti leido nemažos AKKC rūmų parodų erdvės. Kelionę po parodą, kartu – ir po dailininko išgyvenimų pasaulį V.Butanavičius pataria pradėti nuo rytmečio tematikos darbų ir eiti pagal laikrodžio rodyklę.
„Sakyčiau, tai – išskirtinė paroda. Tiek kompozicijų dydžių, tiek spalvomis, tiek paveiksluose išreikštomis mintimis. Rūmuose dirbu aštuoneri metai, tačiau nieko panašaus nesu mačiusi. Paprastai žmonės apeina parodą, sako, ačiū, gražu, puiku, pasako, kas labiausiai patiko. Valentino parodos lankytojai labai lėtai vaikščiojo, sėdi, būna tylūs, susimąstę. Ir tai nenuostabu, nes kaskart žiūrint į šiuos paveikslus, galima juos išvysti vis kitokius. Manau, dėl to, kad juose – Valentino ne tik kaip dailininko, bet ir kaip asmenybės atskleidimas,“ – sako D. Andruškevičienė.
„Ir vieną gražią dieną eidamas keliu tu sutiksi pats save…“ – jau dvylikta personalinė V.Butanavičiaus paroda. O artėjantis ruduo pažymėtas asmenine sukaktimi, kurią žmonės vadina beveik jubiliejumi. Pats Valentinas vienokio ar kitokio metų skaičiaus nesureikšmina: „Man kiekviena diena yra sukaktis. Vakare padėkoju už kiekvieną prabėgusią savo dieną, kuri dažniausiai būna keista. Dabar apie daug ką galvoju lygiai taip pat, kaip ir būdamas 20-ties. Tačiau dabar jokiu būdu nenorėčiau būti dvidešimtmetis! Man dabar – „kaifas“, nes niekur neskubu, nieko nesitikiu, manęs nebeskaudina daug dalykų, esu daug laisvesnis nei kada nors anksčiau“.
Eksponuojama paroda dar neužvėrė durų, o dailininkas vėl nusiteikęs panirti į savąjį laiką: „Kada esi pilnas – nori visa tai išreikšti. Yra rytiečių, dao, posakis – žiūrėti į baltą drobę ar į baltą popierių, nes tu esi pilnas. Paroda kabo – gerai, tačiau jau randasi kitų minčių, jos pradeda tave atakuoti, erzinti. Studija sutvarkyta, išplautos grindys, ji švari, bet tampa neįdomi. Ant palangių jau dėliojasi eskizai, teptukai dar vis švarūs stovi. Gyvenime visur yra kūryba – darbe, šeimoje, bendravime. Jeigu galėčiau nekurti paveikslų, daryčiau kitus dalykus. Bet aš nepiešti, nekurti negaliu“.
V. Butanavičiaus parodą galima aplankyti iki rugpjūčio 31-osios, darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.
Aušra Žvinakevičiūtė