Kelerius metus neįprastai augusi baltųjų gandrų populiacija gali stabilizuotis. Sprendžiant pagal kasmetinius stebėjimus Žuvinto biosferos rezervate, šįmet perėjo mažiau nacionalinio paukščio porų, nei pernai. Sėkmingai užaugo dargi mažiau, nei pusė pernykščio jauniklių kiekio.
Gandro lizdas greta rezervato direkcijos šiomis dienomis dažniausiai būna tuščias. Antra savaitė, kai jaunikliai visam laikui paliko gimtąjį lizdą, o suaugę paukščiai į gūžtą, kuria rūpinosi visus keturis mėnesius, grįžta tik nakvoti. Prietemoje gali išgirsti jausmingą jų snapų kalenimą, bet dabar tai greičiausiai artėjančio atsisveikinimo ženklas.
Nežinia kada – po dienos ar kelių pirma lizdą paliks patelė, o netrukus po jos neliks ir patino. Du jaunikliai šįmet užaugo tame lizde. Jau kelis metus iš eilės taip nutinka, kad šeimos palikuonių skaičius būna labai artimas baltųjų gandrų jauniklių vadų vidurkiui visame rezervate.
Šįmet statistika visiškai priešinga pernykštei. Šešerius metus kryptingai didėjęs baltojo gandro porų skaičius Žuvinto rezervate šįmet gerokai mažesnis. Pernai rezervate perėjo 35 gandrų poros, šįmet – vos 24, mažiausiai šį dešimtmetį.
Lyginant su pernykščiais metais, jauniklių užaugo perpus mažiau – 55, tuo tarpu, kai pernai išplasnojo 112 jaunų gandriukų. Toks mažas vidutinis vados dydis, 2,3 jauniklio, rezervato gandrų lizduose per pastaruosius 20 metų buvo tik kartą – 2007 metais. Tik viena gandrų pora sugebėjo išauginti keturis jauniklius.
Tenka tik spėlioti apie tokių pokyčių priežastis. Gandrų skaičiaus sumažėjimą suversti tik vėsesniam ir sausesniam pavasariui ir vasarai vargu ar išmintinga. Tačiau gandrų kovų dėl lizdo būta daugiau, Žuvinto apylinkėse stebėti nebeperinčių gandrų pulkai buvo kaip niekada skaitlingi. Šeštadalis visų anksčiau naudotų lizdų šįmet liko apleisti, o naujus lizdus apskaitas atlikę rezervato specialistai atrado netoli Žuvinto pelkės ar paežerėje, kur natūralių pievų plotai nemažėja.
Sumažėjęs gandrų porų skaičius gali rodyti ir pokyčius kultūriniame kraštovaizdyje. Bent jau Dzūkijoje ir Suvalkijoje pievas vis dažniau keičia arimai, o jie, deja, biologinės įvairovės požiūriu yra tikra dykra, lyginant su nykstančiomis natūraliomis pievomis. Ypač tokį pavasarį, kaip šis. Todėl nesistebėkime, jei rugpjūčio viduryje nematysime didelių gandrų sambūrių. O pamatę – palinkėkime jiems sėkmingai nukakti į žiemavietes. Šiaip ar taip – tai mūsų nacionalinis paukštis.
Susijęstraipsniai
