Ne tik Druskininkų kurorto poilsiautojus ir vietinius, bet ir Alytaus rajono bei kitų Dzūkijos vietovių gyventojus kandantys upiniai mašalai, panašu – pačių gyventojų reikalas, mat jų naikinimu niekas neužsiima jau kelerius metus. Anksčiau beveik dešimtmetį į Nemuną buvo pilami biologiniai preparatai ir mašalų kiekį pavyko sumažinti.

Tuomet upinių mašalų – liaudiškai vadinamų „moškių“ – programa buvo finansuota iš valstybės biudžeto, Vyriausybės rezervo. Panaikinus apskritis nutrūko ir programa, o mašalų, kuriuos mokslininkai vadina „Simuliidae“ – padaugėjo.

Dabar problemos sprendimo kratosi tiek aplinkos apsaugos ministerija, tiek savivaldybė, esą niekas mašalų naikinimui neturi pinigų. Aplinkos apsaugos viceministras Linas Jonauskas sako, kad tai nėra visos šalies problema: „Tai nėra aplinkosauginė problema, tai – labiau gyventojų komforto reikalas ir su aplinkos ministerija nelabai turintis ką nors bendra“. Valdininko nuomone, tai yra lygiai tas pats, jeigu biudžeto lėšomis imtumėm naikinti graužikus. „Savivaldybė pati turėtų spręsti šį klausimą – reikėtų įsivertinti savo prioritetus ir prašyti iš biudžeto lėšų šitom priemonėm“, – išeitį siūlo L. Jonauskas.

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas mano, kad savivaldybė pati neišgalės naikinti mašalų: „Iš miesto biudžeto vykdyti tokią priemonę yra visiškai nerealu. Druskininkų savivaldybė spręsdama šią problemą galėtų prisidėti nebent kaip ir anksčiau – keliais tūkstančiais eurų, organizuodama transportą, nuveždama biopreparatą į Baltarusiją ir pan.“.

Pasak R. Malinausko, ieškoma palaikymo vyriausybėje ir ministerijose, mėginama išsiaiškinti, kokia valstybinė institucija galėtų tokią programą vykdyti. Mašalų neapsikentę druskininkiečiai jau ėmė rinkti parašus ir žada kreiptis į savivaldybę, kad ši pagaliau spręstų problemą. Iš viso jau surinkta per 1 tūkstantį elektroninių parašų, kurie bus pateikti savivaldybei.

Muselės veisiasi greitai judančiame vandenyje, todėl jų daugiausiai Dzūkijoje, o ties Kaunu problema – mažesnė, mat ten upės tėkmę pristabdo hidroelektrinė. Mašalai dažniausiai puola spiečiais, linkę sukiotis aplink galvą, lenda į burną, akis ar nosį.

Net ir vienas jų įkandimas gali iššaukti stiprią organizmo reakciją – tinimus, įkandimai skausmingi, odos pakitimai gali likti visam gyvenimui. Jei mašalai žmogų sukanda itin gausiai – gali pakilti temperatūra, svaigti galva, nukristi kraujospūdis.

Aušra Plonytė

Upiniai mašalai (Simuliidae) –

Dzūkijoje upinius mašalus vadiname „moškėmis” arba „muselėmis”. Šiuos vabzdžius mūsų krašto gyventojai pažįsta gerai. Tai – maži, museles primenantys vabzdžiai. Jų lervos vystosi tik upėse, nuo ko ir kilęs šių vabzdžių pavadinimas. Upinių mašalų lervų galima rasti kiekvienoje švaresnėje upėje. Dažniausiai pavasario pabaigoje kanda didelėse upėse išsivystę upiniai mašalai, tačiau tik jų patelės. Upiniai mašalai nekanda naktį, jie taip pat patalpose, todėl esant jų spiečiui ir siekiant nuo jų apsaugoti gyvulius, patartina ganyti naktimis, o dieną neišleisti iš uždarų tvartų. Sakoma, kad nuo upinių mašalų sukandimų karvė gali kristi per keliasdešimt minučių.