Kol toks Andrius Užkalnis toliau vaidina vienintelį maisto kritiką Lietuvoje, ne tik proteguodamas draugus ir žurnalistus-vidutinybes bei pamiršdamas rimtesnius-įdomesnius šios šakos atstovus, kaip provincijos barų recenzentas Jonas Pakalnis ar tas pats Kauno ir kitų miestelių guru Plečkus Maraitis, bet ir skaičiuodamas, kiek tūkstančių eurų reikėtų išleisti norint jį pasivyti, tęsiame nesumeluotas kulinarines keliones, kurios mus atvedė į seną-gerą Alytų!
Beje, ar greitai išmokote atpažinti ir pamėgdžioti Alytaus dialektą? Man reikėjo bent keletos savaičių, užtat dabar laisvai galiu maivytis, šnekėdamas pakeltu skubančiu olytietišku balseliu: bet atužinai, kur čia tie kebabai geriausi, nagi ten netoli prie angelo. Svarbiausia šnekėti su užsivedimu, lengvai rėkiant, truputį primenant suvalkus, visa kita padarys Jūsų vidinis alytiškis.
Apie ką paprastai susimąstote, pamatę įstaigą, skambiai pasivadinusią restoranu? Brangu? Mažos porcijos? Reikia ateiti gražiai apsitaisius? Puikiai tinka pasipiršti (na, tai kas, kad omaras kainuos šimtą litų…)? Na… kartais šioje vietoje galima ir apsigauti.
Įėjęs į restoraną „Vaidila“, pamatau prie baro stovinčias ir kažką vangiai aptarinėjančias tris mergaites. Žodis „mergaitė“ čia gal ir ne visai tinka, bet nieko gražesnio, deja, šį vakarą nesugalvoju. Taigi, mergaitėms supratus, kad aš čia kažką darysiu (matyt, užsuka šiaip daug visokiausių neaiškių prašalaičių), šios sutartinai prasiskirsto kas sau, ir lieku vienas face to face su viena iš spaliukių kolektyvo.
„Jūs valgysite ar gersite?“ – esu užklumpamas tikrai nekasdienio klausimo. „Manau, ir tą, ir tą“. Padavėja nusišypso ir atneša meniu. Pagalvoju, kad jei ji dirbtų, pavyzdžiui, Vokietijoje, menedžeris atskalpuotų vargšę už bereikalingai sugaištas penkiolika sekundžių.
Prie „Vaidilos“ interjero kibti negali: skoninga aplinka, patogūs krėslai, viliojantis prabangaus alkoholio šaldytuvėlis, jauki prietema, dideli langai. Tačiau meniu… Nesuprantu, kodėl sukišus en tūkstančių į bendrą estetetiką, pagailima dar kelių šimtų skoningam meniu išpildyti. Tokį pateikti galėtų nebent spurginė ar pieno baras, bet ne šešto Lietuvos miesto restoranas, įsitaisęs pačiame centre. Nelabai gelbsti ir meniu aliuzijos į „Pulp Fiction“ (pritaikyta specialiai mėsainiams).
Dar vieną antausį baltų dvasininkui išrašome už tai, kad tingi atnaujinti meniu. Aš iš bėdos vos neužsisakiau „Švyturio balto“, laimei, pastarojo nebuvo. Kokiomis telepatinėmis galiomis galėjau sužinoti, kad dar yra ir „Vilkmergės kvietinis“? Per atsitiktinumą prasižiojusi padavėja išgelbėjo mano kailį. Bent jau trumpam.
Grįžtant prie restorano, kaip pačio savaime, temos: kainos „Vaidiloje“ – kaip vidutiniškoje Kauno kavinėje. Patiekalai – taip pat apsieina be bruknių uogienės, sviesto ančių užpakaliuose ar briedžio ragų užtepėlės. Prabangiausias patiekalas – 200 gramų steikas – kainuoja viso labo apie vienuolika eurų. Tiesa, čia platesnis gėrimų, ypač vyno, meniu. Išsirenku jautienos burgerį. Esu įspėjamas, kad: „mes čia viską vietoj darom, tai užtruks“. Ką gi, mažieji dzūkai-pagyrūnai, palaukime.
Mėsainio ruoša išties užtruko apie dvidešimt-dvidešimt penkias minutes, bet sodrus kvietinukas, wi-fi ir nieko vaizdas pro langą neleido man ir mano skrandžiui kankintis.
Štai, pagaliau jis! Bet kodėl toks mažas? Na, gerai, paragaukime. Sulig antru kąsniu mėsainis pradeda lūžti, nepadeda nei medinė špaga per vidurį. Sulig trečiu kąsniu, suvokiu, kad mėsos – gal net daugiau, nei reikėtų, tačiau ji paruošta be idėjos, be pagardų. Jokio subtilumo, jokios vilionės, jokios preliudijos. Jaučiuosi tartum dvylikametis, užgrūdintas pornografijos: jokių naujų patirčių, gryna mechanika. Tas pats pasakytina ir apie sūrį: kadangi pats dar nesu senas, pamenu, kaip mikrobangėje su broliu šildydavomės mamos kotletus su fermentinio sūrio atpjova ant viršaus. Labai panašiai chaltūrina ir „Vaidila“.
Nors ir vertinu skonių ir produktų nepermaišymą patiekale, vis dėlto didelio gabalo jautienos maltinio, fermentinio sūrio užriekos, kelių gabaliukų pomidoro ir poros griežinėlių raudonojo svogūno burgeryje man maža. Bulvyčių buvo mažokai, o česnakinis padažas buvo veik koncentruotas česnakas. Dar suprasčiau, jei tai būtų šiaip užeiga Žiežmariuose, bet vietoje, vadinančioje save restoranu…
Gal truputį ir sutirštinau spalvas. Išėjus tikrai nebuvo bloga, jaučiausi sotus, su arbata už mėsainį ir alų išleidau vos septynis eurus. Be to, yra nemažai nebrangių ir, iš pavadinimo, vartotinų užkandžių ir sriubų. Visgi dėl burgerių chaltūrkės metame ropę „Vaidilai“ į orkaitę ir tikimės, kad tai tik pirmieji prisvilę burgeriukai nuostabioje ateities mėsainių imperijoje (okei okei, pripažįstu, mažai tikėtina).
Marius Plečkaitis,
„Kauno žinios“
Čia skaitykite apie to paties autoriaus kulinarines keliones į Alytų ir apsilankymus baruose „Fenix“, „Palermo“ bei nuo balandžio nebeveikiančiame „Vino tappo“:
„Fenix“
Draugai alternatyvščikai iš Dzūkijos paprastai, prakalbus apie Alytų, rekomenduodavo būtent „Feniksą“. Ir tai visai logiška: underground tipo baras su sąmojo ir polėkio nestokojančia barmene Saule, pripildytas nuo hipsterių iki hard-punkų, organizuojantis įvairaus plauko koncertėlius, žada visai neblogą laiką.
Kaip tikras feniksas, baras vis atgimsta kitoje vietoje, matyt, ne per daug įtikdamas miestelėnams savo charizmatiškai tamsia būtimi. Kad ir kaip ten, neseniai teko lankytis vienos tokios grupės koncerte. Grupė savo nuotaika ir muzika labiau priminė superromantišką Mamontovą šešioliktuose savo metuose. Muzikos adresatės taip pat neperlipa šešiolikto laiptelio. Grupės lyderis undergroundą palaikė nebent nežabotais brendžio šūviais, vertusiais jį pinti sakinius ne mažiau keistus nei Foresto Gumpo. Tuo tarpu, nesuprasi, ką veikė minėtieji punkai, nerišliai šūkčioję grupės lyderiui bei kabinėjęsi prie kitų lankytojų. Kas jau kas, bet seni geri ilgaplaukiai neturėtų malti panašaus š…
Kalbant apie maistą, deja, kol kas nieko čia neteko užsisakyti, tačiau ne pernelyg platus (čeburekas, čili sriuba…) patiekalų repertuaras liudija, kad privalgydyti čia niekas per daug negalvoja.
Pasitikima neblogu alumi, senbuvių ištikimybe, per naktis rodomo kino seansais. Tegul „Feniksas“ lieka toks, koks yra: kai kam kliudantis, kai kam patinkantis, kai kam – namai.
„Palermo“
Principe – tai klišinė eklektiška erdvė, sutalpinanti savyje ir barioką, ir piceriją, ir šeimos popietės vietą. Milžiniška kavinės apimtis vienija skirtingus architektūrinius sprendimus, prikviečia kur kas nykesnę publiką nei antros eilės pusbrolis iš tėvo pusės – „Feniksas“.
Savaitgalio vakarais, kaip ir beveik visi kiti Alytaus viešieji vienetai, „Palermo“ būna pripildyta iki pakraščių. Tai galėtume pavadinti vidutinio miesto paradoksu: kavinės ir barai prikišti tankiau nei didesnių miestų, naujam verslui nesugebant įveikti įėjimo kaštų ir nesugebant pasiekti ekonomijos. Tiesą sakant, ir norinčių kažkuo užsiimti čia mažiau nei kukliuose mūsų didmiesčiuose.
Alytuje vis dar nenustembi išgirdęs keiksmus nakties ore ar piktą tarimąsi ką nors suspardyti prie pigiausios degtinės načnykuose pavadinimo baro „Admiral“. Per daug tai verslo kūrėjų, matyt, negundo.
Baigiant apie „Palermo“: tai vidutiniško maisto vidutiniškas tiekėjas. Kartą čia, vienok, buvau smagiai nustebintas, radus šaunų pasiūlymą pilstomam alui. Pirmyn, autentiškos nuolaidos!
„Vino tappo“
Tai, bent jau maisto atžvilgiu, buvo mūsų su draugais pirmoji Amerika, ir net ne Vest-Indija. Jaukioje groovinėje atmosferoje kepami netikėtai gardūs biurgeriai ir sumuštiniai! Kai kas iš draugų šią vietą praminė netgi geriausia burgerine Lietuvoje.
Anksčiau siūlę mėsainius valgyti su čipsais arba nachos, vėliau „Vino tappo“ supaprastėjo ir šalimais mestelėjo bulvyčių fri (tiesa, sakyčiau, lengvų ir puikutėlaičių). Padažas irgi neveda iš kelio. Burgerių rasite čia ne per daug, gal keturių rūšių (neskaitant miniburgerių), ir visi jie dieviški!
Kaip jums mėsainis su vištiena ir bruknių padažu? Arba superfat mėsainis su šonine, kiaušiniu, kumpiu ir sūriu? O ką manote apie skanavimą superdidelio sumuštinio su kiauliena, mirkyta vyne, vos už keliolika litų, kai atneša net ne vieną, o du (vieno ilgis ~20 cm)! Net nėra ko lyginti su dažna vieta, šioj srity neva besispecializuojančia (pvz., „Stop ang Go“). Taip pat pusplatis pasirinkimas alaus: nuo „Bocmano ūsų“ iki „Kronenburg“.