Nors ir apšmeižtas, šantažuojamas ir pažemintas, padarytas be kaltės kaltu vis dar jaučiuosi Lietuvos Respublikos piliečiu. Tikiu Lietuva ir savimi, todėl esu drąsus ir nebijantis pasakyti, ką galvoju, o mano viešą kreipimąsi išprovokavo kai kurių žiniasklaidos atstovų elgesys.
Gerbiama J. E. Prezidente, Seimo Pirmininke ir Premjere, kreipiuosi į Jus.
Noriu paklausti, ar Jūs ir Jūsų vadovaujamos institucijos iš tiesų padarėte ir darote viską, kad Lietuvos pilietis Lietuvoje jaustųsi tikru piliečiu? Ar nemanote, kad Jūsų veiksmus labai stipriai įtakoja žiniasklaida?
Norėčiau klysti, bet, mano manymu, šiandien didžiausia valdžia yra žiniasklaida. Kodėl taip manau? Turiu pagrindo taip teigti, nes kai žiniasklaida, pamindama Lietuvos Konstituciją ir tuo pačiu nekaltumo prezumpciją, mane apšmeižė ir apkaltino nebūtais dalykais, tik Prezidentė, vienintelė iš aukščiausių valstybės vadovų, nepuolė manęs smerkti ir kaltinti. Sakau jai ačiū už tai, kad gerbia Konstituciją ir nekaltumo prezumpciją. Liūdna, kad negaliu pasakyti ačiū Seimo Pirmininkei ir Premjerui.
Klausiu viešai, esu įsitikinęs, kad tai svarbu daugeliui Lietuvos žmonių. Užbėgdamas už akių kai kuriems komentatoriams, drįstu pareikšti, kad esu gerbiantis save ir kitus Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje ir todėl neturiu teisės taikstytis su Konstitucijos negerbimu ir piliečių teisių pažeidinėjimu bei žiniasklaidos kai kurių žiniasklaidos atstovų uzurpuota valdžia.
Būti tikru Lietuvos Respublikos piliečiu ir kritikuoti „neklystančią“ ir „nekritikuojamą“ žiniasklaidą privertė gyvenimas ir požiūris į pilietiškumą. Mano supratimu gali būti įvairios nuomonė, įvairūs požiūriai, bet negalima be pagrindo žeminti žmogaus, kėsintis į jo garbę ir orumą, nes žmogus be garbės ir be orumo tai menkysta, neverta žmogaus vardo. Puikiai suvokiu, jeigu pats neginsi savo garbės ir orumo, tai niekas už tave tai nepadarys.
Todėl, siekdamas apginti garbę ir orumą, panaudosiu visas galimybes, kad apginčiau save ir savo šeimą nuo mano garbę ir orumą žeminančio šmeižto ir provokacijų, kurias patyriau iš kai kurių žiniasklaidos priemonių ir iš kai kurių politikų. Svarbiausia, sieksiu, kad būtų įvardinti šio šmeižto kompanijos organizatoriai ir dalyviai. Esu dėkingas teisėsaugai, kuri bent jau iki šios dienos mano šį požiūrį palaiko ir vadovaujasi Konstitucija.
Nesu naivus ir suprantu, kad šis mano siekis reikalauja ir pareikalaus daug laiko, nervų ir sveikatos. Tačiau vis dėlto tikiuosi, kad su teisėsaugos, valdžios ir tos žiniasklaidos dalies, kuri vadovaujasi įstatymais ir savo, kaip ketvirtosios valdžios priederme, pagalba savo tikslą pasieksiu.
Neprarandu vilties, kad padėjus daug nervų, energijos ir sveikatos, šį kartą kai kurie susireikšminę žiniasklaidos atstovai pagaliau supras, kad įstatymai galioja ir jiems. Ir nesijaus visagaliais, neatsakingais už savo veiksmus, ir galintys daryti ką nori.
Šioje srityje turiu karčios patirties. Vienas to pavyzdžių, kai po neobjektyvaus straipsnio vietos laikraštyje ir komentarų, žeidžiančių mano garbę ir orumą, kreipiausi į teisėsaugos atstovus, kad nustatytų anonimą, kuris mane apšmeižė ir pažemino.
Dėkoju policijai, kuri tą asmenį nustatė. Po to, privataus kaltinimo tvarka, kreipiausi į teismą dėl šmeižto. Šmeižikė buvo įpareigota viešai atsiprašyti, tačiau to nepadarė. Buvau priverstas kreiptis į antstolius ir tik tada tas laikraštis, tarp mažai skaitomų skelbimų apie pamestus šuniukus ir kačiukus įdėjo atsiprašymą. Tai yra žiaurus pasityčiojimas pirmiausia iš Teismo, policijos, antstolio, nes, kad nustatytų šmeižiką, visoms šioms institucijoms reikėjo įdėti daug darbo ir laiko.
Tačiau vietos laikraščio vadovas arogantiškai nusispjovė į elementarų padorumą. Jeigu nepadoriai prikiaulinai, tai bent jau padoriai atsiprašyk. Objektyviai vertinant, tai jis ir į jį panašūs susireikšminę žiniasklaidos veikėjai bando parodyti kiekvienam Respublikos piliečiui, tuo pačiu ir man, kad tik kvailys ir nesveiko proto žmogus gali ginčytis su žiniasklaida. Ši nuomonė jau sėkmingai suformuota ir vyraujanti Lietuvoje ir ne tik tarp politikų. Tačiau toks požiūris mane, kaip pilietį, žemina, neabejoju, kaip ir daugelį kitų žmonių, kurie gerbia įstatymus ir Konstituciją.
Tikiuosi, su tokiu požiūriu negali taikstytis ir nesitaikstys J. E. Prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Neabejoju, kad su tokiu požiūriu negali taikstytis ir dori žiniasklaidos atstovai. Nes pati žiniasklaida, kurios dauguma atstovų, nė kiek neabejoju, yra sąžiningi ir padorūs savo profesijos atstovai, o tą šaukštelį „deguto“ iš medaus statinės manau turi būti suinteresuoti išmesti patys.
Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau, žiniasklaida darosi neklystanti ir viską žinanti, kuri gali be teismo nuteisti ir pasmerkti, o ne kaltai nuteisusi ir pasmerkusi, nemato reikalo net atsiprašyti.
Kadangi jau 25 metai esame nepriklausomi ir nuolat kalbame apie laisvę, demokratiją, pilietiškumą, pasistenkime, kad tai būtų ne tušti žodžiai ir mūsų kalbos taptų realybe, kad konstitucija ir įstatymai galiotų visiems piliečiams vienodai, kad tarp „lygių nebūtų lygesnių“ ir, kad visi piliečiai suvoktų, kad teisės, nežiūrint užimamų postų – visų vienodos, o kuo aukštesnis postas, tuo daugiau pareigų ir atsakomybės. Manau, kad tada kiekvienas Lietuvos pilietis didžiuosis savo šalimi, savo valdžia ir jos institucijomis ir nereikės laimės ieškoti svečiose šalyse.
Jurgis Krasnickas,
Alytaus miesto savivaldybės meras