Mielieji, jau 25 metai gyvename laisvoje, nepriklausomoje ir demokratinėje šalyje, tačiau po to, su kuo teko susidurti man, mano šeimai ir artimiesiems Savivaldos ir tiesioginių merų rinkiminėje kompanijoje, man nepanašu, kad mes gyvename Valstybėje, kurioje realiai veikia Konstitucija.
Nenoriu nieko įžeisti, bet jaučiu pilietinę pareigą pasakyti, kad man tai primena gūdžius stalinizmo laikus, kuriuos, ačiū Dievui, žinau tik iš istorijos ir literatūros, arba sovietinį laikotarpį, kurį išbandžiau ir ant savo kailio. Daugiau bandyti nesinori.
Kiekvieno piliečio padėtį laisvoje šalyje aš suprantu taip: kiekvienas žmogus, kokį postą jis beužimtų, turi vienodas teises su aukščiausią postą užimančiais pareigūnais, o kuo aukštesnis postas, tuo daugiau pareigų. Tačiau per 25 Nepriklausomybės metus stebiu atvirkščius procesus: t.y. kuo aukštesnis postas – tuo daugiau teisių ir mažiau pareigų.
Konstitucijoje aiškiai apibrėžtas valdžių pasidalijimo principas. Ten pakankamai aiškiai aprašyta, kas už ką atsako ir kas kam atskaitingas. Šis pasidalijimo principas ir jo realizacija manęs nestebina. Čia, mano supratimu, geriau ar blogiau kiekvienas dirba savo darbą.
Stebina besikeičianti žiniasklaidos pozicija ir jos funkcijos. Kaip bebūtų keista, iš valdžios institucijų kontrolės ir tikro demokratijos bei Konstitucijos garanto, t.y. to, kuris turėtų garantuoti, kad Lietuvos valstybėje negalėtų veikti korumpuoti asmenys ir struktūros bei asmenys bei struktūros, kurie apsimeta Lietuvos draugais, tačiau realiai yra Lietuvos priešai ir šioje vietoje žiniasklaida privalo atlikti sargybinio funkciją. Nepriklausomybės pradžioje šią funkciją geriau ar blogiau ji atliko. Tačiau dabar atitinkamos struktūros ir asmenys naudoja žiniasklaidą kaip priemonę savo tikslams pasiekti, sukompromituoti, pažeminti, apšmeižti. Žiniasklaida panaudojama kaip „skalikas“, kuris aploja ir užpuola, o ne saugo ir gina.
Manau, kad absoliuti dauguma mąstančių žmonių tai suvokia, tačiau bijo viešai pasakyti, nes suformuota nuomonė, kad su žiniasklaida geriau neprasidėti. Aš nebijau. Kyla klausimas – kodėl? Aš savo atsakymą turiu, o kiekvienas į šį klausimą tegul atsako pats.
Žiniasklaidoje neteisėtai paskelbus 1,5 min. trunkantį šlykštų montažą, kur, pasinaudojus juodomis technologijomis, į mano lūpas įdėjus žodžius, kuriais žeminama Lietuva, ir svarbiausios mūsų Valstybės institucijos, ir man kreipusis į policiją ir generalinę prokuratūrą bei paprašius nustatyti, kas, pažeisdamas įstatymus ir Konstituciją, tai padarė, žiniasklaidoje vėl pasipylė svarstymai: pasakė ar nepasakė privačiame pokalbyje pilietis J. Krasnickas necenzūrinius, įvairias institucijas įžeidžiančius žodžius, vėl eskaluojant neteisėtai paskelbtą ir išplatintą montažą.
Aš, norėdamas apginti savo garbę ir orumą, esu priverstas teisintis ir įrodinėti, kad nesu Lietuvos priešas. Net ir po to, kai pakartotinai buvo įdėtas 6 min. trukmės montažas ir kai tapo visiškai aišku, ankstesni buvo sumontuotas, kad sakiau tiesą, tai teigdamas, toliau buvo tęsiama mano Konstitucines teises pažeidžianti, mane niekinanti ir žeminanti viešo pasmerkimo procedūra.
Niekam neįrodžius mano kaltės buvau apšauktas Lietuvos priešu. Nors tik įrodžius mano kaltę, aš galėčiau būti kaltu. Pažymiu, kad pagal Konstituciją tai privalo daryti teisėsauga, o ne politikai ar žiniasklaida.
Taigi, jeigu gyventume teisinėje, demokratinėje valstybėje ir visi vadovautumės Konstitucija, tai būtų neįmanoma, nes Lietuvos Konstitucija garantuoja, kad, neįrodžius žmogaus kaltės – žmogus nekaltas. Tik stalinizmo laikais buvo galima ant nepatikusio ar neįtikusio žmogaus, parašius anoniminį skundą išsiųsti į Sibirą, ar, net neįrodžius žmogaus kaltės – sušaudyti.
Džiaugiuosi, kad nebesiunčiama į Sibirą ir panaikinta mirties bausmė. Tačiau akivaizdu, kad dar iki šiol Lietuvoje KGB ir stalinistiniai metodai gyvi ir jais sėkmingai naudojasi Lietuvos priešai, sėkmingai apsimesdami Lietuvos patriotais. Manau, kad valdžios struktūros žino, ar bent jau turėtų žinoti, apie neurolingvistinį programavimą. Šis metodas sėkmingai buvo naudojamas Sovietų sąjungoje, o dabar Rusijoje, kai žmonės įtikinami nebūtais dalykais ir tampa ginklu priešų rankose.
Liūdna, kad net Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, kaip Aloyzas Sakalas, Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, buvęs Premjeras Andrius Kubilius ir mūsų partijos pirmininkas ir Premjeras Algirdas Butkevičius nesivadovauja Konstitucija ir pasiduoda šiems metodams. Džiugu, kad bent jau J. E. Prezidentė vertina ir žino Konstitucines nuostatas ir jomis vadovaujasi.
Tiems, kurie nesupranta arba apsimeta nesuprantą, kas darosi, galiu paaiškinti: savo viešose kalbose, kaip meras, esu ne kartą piktinęsis, kritiškai pasisakęs tų žmonių atžvilgiu, kurie gyvena Lietuvoje ir ją dergia. Noriu pabrėžti, kad tokios pozicijos laikausi ir savo privačiuose pokalbiuose, bendraudamas su žmonėmis. Ir ypač piktinuosi tais, kurie išgrobstė, „prichvatizavo“ Lietuvą, susikrovė milijonus ir vis dar drįsti kritikuoti Lietuvą ir jos žmones, kurių dėka ir sąskaita viską turi. Negerbiu ir nevertinu nei partijų, nei judėjimų, kurie deklaruoja, kad jie vieninteliai žino, kas Lietuvai gerai, o kas ne.
Mano giliu įsitikinimu, viena didžiausių Nepriklausomos Lietuvos Valstybės piktžaizdžių yra įvairiuose valdžios lygiuose klestinti korupcija, paprastų žmonių žeminimas ir niekinimas, Lietuvos piliečių skirstymas į „savus“ ir „svetimus“. Tokių veiksmų pasekmė – kai kurie žmonės prarado pasitikėjimą ne tik valdžia ir jos struktūromis, bet ir savo gimtąja šalimi – Lietuva. Todėl nusivylę lietuviai laimės ieško svetur.
Sakiau, sakau ir sakysiu, kad nėra nieko baisiau gyvenime, kai iš tavęs atima tai, kas tau brangiausia – garbę, orumą, gyvybę, tau artimus ir brangius žmones. Nes žmogus be garbės ir orumo, kaip ir neturintis supratimo apie garbę ir orumą, yra niekingas žemės kirminas, o ne savo šalies pilietis. Pabaigai noriu paklausti, kas man, mano šeimai, artimiesiems kompensuos tą moralinę žalą už sugadintą sveikatą ir nervus, kuri buvo padaryta?
Kaip Lietuvos Respublikos pilietis tikiuosi, kad po šio mano atviro laiško, visos Teisėsaugos institucijų pastangos bus nukreiptos nustatyti tuos Lietuvos priešus, kurie iš vidaus ardo mūsų Konstitucinę santvarką, priešina Lietuvos žmones, verčia savo aplinkoje ieškoti priešų. Juk asmeniškai man dažniausiai žiniasklaidos keliamas klausimas buvo – prisiminkite, su kuo ir kada Jūs kalbėjote? O atsakius, kad tai šmeižtas, šantažas ir juoda provokacija, dar kartą klausia – o vis dėlto?
Bandant užnuodyti mano smegenis įtarumu, nepasitikėjimu, net ir artimiausia aplinka. Mano smegenų užnuodyti nepavyko, nepavyko supriešinti su draugais, artimaisiais, nes aš puikia suvokiu, kas ir kodėl tai padarė. Aš tikiu Lietuvos žmonėmis, savo artimaisiais, draugais. To linkiu visiems Lietuvos žmonėms. Tikiu mūsų teisėsauga, kuri, manau, pakankamai kompetentinga atskirti pelus nuo grūdų ir Lietuvos priešus nuo jos draugų. Kad ne be reikalo pasitikiu teisėsauga įrodo Alytaus apskrities policijos komisariatas, pagal mano pareiškimą pradėjęs ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto.
Su geriausiais linkėjimais kovo 11-osios proga –
Alytaus miesto savivaldybės meras Jurgis Krasnickas
P.S. Redakcijos nuomonė ne visada sutampa su autorių nuomone