Po debatų su jaunimo kandidatais į Alytaus miesto tarybą, nusprendžiau pasidalinti prieš rinkimus ypatingai nepopuliaria nuomone. Tiek debatuose, tiek bendrai visoje rinkiminėje agitacijoje keliamas klausimas, ką padaryti, kad jaunas žmogus neišvyktų iš Alytaus, jog jaunam žmogui išvažiuoti iš Alytaus reikia ar net būtina. Neskubėkime burnoti, nes išvažiuoti – viena, o grįžti – visai kas kita. Aš labiau apie pirmąjį variantą – išvažiavimą, grįžimą paliekant jauno žmogaus sprendimo laisvei.
Debatų metu pasisakę jauni žmonės beveik visi buvo išvykę, bet nei užsienio horizontai, nei Lietuvos didmiesčiai taip nesužavėjo, kad buvo norėta pasilikti. Naiviai tikiu, kad norą lėmė tikras nuoširdus noras prisidėti prie Alytaus miesto gerovės, o ne tik rinkimų karštligė ir noras įšokti į važiuojantį traukinį. Tad vis dėlto kodėl jaunam žmogui reikia išvykti iš gimtojo miesto?
• Ribotos aukštojo mokslo galimybės. Negalima teigti, jog gauti aukštojo mokslo diplomą Alytuje nėra galimybės, nes tą sėkmingai tarpininkaudama padeda įgyvendinti Alytaus kolegija, bet ribotas studijų pasirinkimas – visiška tiesa. Kai kurie tiek jaunimo, tiek kiti sąrašuose esantys kandidatai pasisako už aukštojo mokslo plėtrą Alytaus mieste. Oponuočiau šiai idėjai tiek dėl bendros aukštojo mokslo sistemos Lietuvoje (apstu aukštąjį mokslą suteikiančių įstaigų, kurios jau dabar, suprasdamos pokyčius visuomenėje, vis didesnį dėmesį skiria mokymuisi virtualiai), tiek dėl jauno žmogaus asmenybės formavimosi. Mano nuomone, jaunam žmogui galimybė išvykti aukštojo mokslo siekti į kitą miestą ar net šalį padeda ugdyti jo socialines ir asmenines kompetencijas. Vien tai, kad jaunas žmogus turi palikti komforto zona tapusius namus pas mamą ir tėtį, ugdo jo atsakomybę, planavimo įgūdžius, savarankiškumą ir pan.
• Verslumas ir verslo skatinimas. Taip dažnai vartojamos sąvokos, kad net norisi klausti, ar čia visi turi patapti verslininkais? Grįžkime prie temos, kodėl gerai išvykti iš Alytaus. Išvykimas šiuo atveju jaunam žmogui atveria daugiau galimybių susipažinti su skirtingomis verslo tradicijomis, principais, pamatyti inovatyvių idėjų įgyvendinimo progresą ir net kai kuriais atvejais adaptuoti sėkmingo verslo idėją iš kito miesto ar šalies Alytaus rinkai. Nenoriu akcentuoti copy-paste principo, bet praktika rodo, kad nemažai verslų atsiranda, perėmus gerąją kitų verslų patirtį.
• Darbo vietos ir jų amžinas stygius. Problema dalinai susijusi ir su verslumu, jaunas žmogus turi suvokti, kad dabartinėje santvarkoje ir ypatingai visais „kriziniais“ laikotarpiais darbo ant lėkštutės niekas nepaduos (nebent būsi itin kompetentingas ir tave graibstys įvairūs darbdaviai). Mano nuomone, jaunas žmogus pats sėkmingai gali susikurti darbo vietą ir net sukurti jas kitiems. Vieno recepto, kaip tą padaryti, nėra, bet nepamiršti, kad reikia investuoti į save: tiek žinių prasme, tiek įgūdžių, patirties, yra privalu. Tam vėlgi padeda išvykimas iš gimtojo miesto, kada gali išbandyti įvairias darbo sritis už tokį atlyginimą, kuris tave tenkina. Juk kitaip nedirbtum aštuoniolika valandų per parą?
• Bendruomeniškumo jausmas. Alytus – miestas, kuriame kiekvienas pažįsta jeigu ne kiekvieną, tai kas antrą – trečią miesto gyventoją. Nesvarbu, kad pažįsta iš kitų pažįstamų, bet vis tiek pažįsta. Išvykęs iš tokio plotu, gyventojų skaičiumi nedidelio miesto ir pakliuvęs į didesnį (o dauguma atvejų taip ir nutinka, nes jauni žmonės emigruoja į didmiesčius ar net kitas šalis), jaunas žmogus supranta, kokia maža žuvis dideliame vandenyne jis yra ir kaip visi natūraliai tampa atskirais, mažai tarpusavyje sąveikaujančiais individais.
Nesiekiu apkaltinti didelių miestų bendruomeniškumo stygiumi, bet tai įvyksta natūraliai, miestui pulsuojant ir augant itin greitu tempu. Žinoma, jaunas žmogus gali sėkmingai priimti tokias žaidimo taisykles, bet asmeniškai aš ir pažįstu nemažai jaunų žmonių taip pat, kurie ilgisi to bendruomeniškumo jausmo, kurį kuria ne valdžia, ne politikai, o dažnai nematomai pati mūsų miesto bendruomenė.
Neabejoju, kad kiti iš Alytaus miesto išvykę jauni žmonės galėtų pridėti dar N papildomų argumentų, kodėl vis dėlto reikia paleisti ir leisti jaunam žmogui išvykti, nelaikant to pragaištimi miestui. Naivu tikėti, kad visi vieną dieną ims ir grįš, bet dalis tų, kurie apsispręs grįžti, grįš jau kitokie – paaugę ir patobulėję, pamatę ir susipažinę, pabandę, nudegę ir išmokę pamokas.
Roberta Burinskaitė,
„City Alumni Alytus“
Susijęstraipsniai
