Negaliu likti abejingas nuolat didėjančioms gimtojo Alytaus problemoms
Esu Paulius Neciunskas. Gimiau ir augau Pirmajame Alytuje. Baigęs mokslus Piliakalnio vidurinėje mokykloje išvykau studijuoti vadybos ir verslo administravimo Vilniaus universitete, paskui baigiau rinkodaros ir integruotos komunikacijos magistro studijas. Šiuo metu vadovauju informacinių technologijų ir internetinės rinkodaros bei bepiločių orapielaivių įmonėms. Esu jaunas (24 m.), tačiau turiu didelių tikslų ir siekių. Tikiu, jog mano žinios, įgytos kuriant bei plėtojant verslą, taip pat profesinė ir gyvenimo patirtis bei jaunatviškas maksimalizmas pravers ir sprendžiant svarbius Alytaus miesto klausimus.
Nors nemažai laiko tenka praleisti sostinėje, save laikau tikru alytiškiu. Prieraišumas gimtajam miestui neleidžia likti abejingam. Alytus šiuo metu išgyvena toli gražu ne pačius geriausius laikus – kiekvienais metais netenka apie tūkstančio (!) gyventojų, trūksta žmonių kvalifikaciją atitinkančio darbo, o dažnas alytiškis jaučiasi neišgirstas ir nesupratęs miesto savivaldoje priimamų sprendimų.
Alytuje svarbių problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant, yra gana daug. Viena didžiausių – ilgalaikių strateginių tikslų nustatymas ir siekimas. Kelias į ekonominę gerovę – smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimas ir aktyvi tiesioginių užsienio investicijų (TUI) paieška. Kuriant naujas darbo vietas ir augant alytiškių finansinei gerovei sustiprės ir paslaugų sektorius, atsiras daugiau pramogų, laisvalaikio praleidimo galimybių, o svarbiausia – žmonėms bus gera gyventi ir grįžti į Alytų.
Būtina sukurti gerai apgalvotą ir ilgalaikį Alytaus įvaizdį ir jį tinkamai pozicionuoti. Parodyti, kad Alytus puikus miestas kurti verslui – turi gerai išplėtotą infrastruktūrą, įsikūręs patogioje geografinėje vietoje, o miesto žmonės yra darbštūs ir siekiantys tikslų. Verslas kursis tik ten, kur sukuriamos palankios sąlygos, biurokratiniai sprendimai nėra vilkinami, viskas vyksta sąžiningai, skaidriai.
Vytauto Grigaravičiaus asmenybė man yra ir buvo didelis autoritetas dar nuo mažų dienų. Tai žmogus, vertas didelės pagarbos. Aš, kaip ir Vytautas, savo gyvenimo su politika niekuomet nesiejau, tačiau negaliu likti abejingas nuolat didėjančioms miesto problemoms. Esu tikras, jog V.Grigaravičiaus ir „Alytaus piliečių” iškeltos vertybės taps pagrindu esminiams teigiamiems pokyčiams Alytaus mieste.
Kviečiu nelikti abejingus ir dalyvauti kovo 1 dieną vyksiančiuose savivaldos rinkimuose.
Miesto gyvybė yra ne pastatai ir gatvės, o jo bendruomenė
Taško sindromas
Esu Lina Sosunovičienė. Gimiau ir augau Alytuje. Baigiau 7-ąją vidurinę (dabar Šaltinių pagrindinė) mokyklą, taip pat Alytaus kolegiją, verslo vadybos studijas Vilniaus universitete. Dirbu UAB „Lisodea” direktore.
Aš dėkinga fizikos mokytojui Arvydui Jaškevičiui už pamoką, kurią prisiminsiu visą gyvenimą. Kartą jis ant lentos nupiešė apskritimą, užtušavo jo vidų ir pasakė: „Tiek žinau, o štai aplinkui – erdvė to, ko nežinau. Tik kvailio žinios sutelpa į tašką, kuris jam atrodo begalybė.”
Taip ir tarybos nariai negali ir neprivalo išmanyti visų Alytaus problemų. Jeigu tą teigia – kyla klausimas, ar tai kartais ne taškas lentoje?
Mes tik galvojame, kad gyvename tame pačiame Alytuje. Bet jeigu į aplinką pažvelgtume kito žmogaus akimis, suprastume, kad kiekvieno poreikiai saviti. Dviratininkai pasigenda patogių takų, tačiau jiems galbūt visai neaktualus duobėtas kelias Pramonės rajone. Kažkam apmaudu, kad trūksta pramogų, o vienišos, keturis vaikus auginančios mamos galvos skausmas tikrai ne su pramogomis susijęs. Jaunimas niurzga varomas su riedlentėmis iš Rotušės aikštės. Nepažįstu nė vieno senolio, kuris keltų šį klausimą.
Tarybos nariai nėra visažiniai apaštalai. Juos išrenkame į savivaldą tam, kad išgirstų bendruomenės problemas ir jas spręstų. Todėl mūsų, „Alytaus piliečių”, tikslas – sukurti veikiančius mechanizmus, kurie leistų išgirsti kiekvieną alytiškį ir išspręsti jam aktualias problemas.
Trūksta vaikų žaidimo aikštelių, senoliams suolelio po medžiu prisėsti, nėra kur automobilio pastatyti grįžus po darbo? Tai tvarkykime kiemus. Vargina didelės komunalinių paslaugų kainos? Nagrinėkime sutartis su paslaugų teikėjais ir derėkimės, ieškokime alternatyvių šaltinių. Darbdaviams trūksta kompetentingų darbuotojų, o Alytus pirmauja pagal nedarbo lygį? Juk turime puikiai įrengtą Profesinio rengimo centrą, Alytaus kolegiją, darbo birža įgyvendina daugybę programų – trūksta tik bendradarbiavimo. Turime pramonės parką, o jis kažkodėl pats savaime „nesivysto”. Rinkodaros planas už 700 tūkst. litų šios problemos stebuklingai neišsprendė. Iš projektų valdymo patirties žinau – jeigu pirmiausia yra teorija, nepagrįsta praktika, noras tik panaudoti esamus resursus, be aiškios vizijos, turime prieplaukas, kuriomis niekas nesinaudoja, statome tiltus, kurie tik jungia du krantus, ir panašiai.
Tikiu, kad naujai išrinktos tarybos nariai nebesiskirstys į atskiras stovyklas, o susės, įvardys problemas ir pasiraitoję rankoves eis jų spręsti. Ne formaliai, bet žemiškai. Programų ir finansų tam pakankamai, trūksta ūkiško požiūrio, gebėjimo girdėti. Dar būtų gerai išsivaduoti nuo taško sindromo…
Mano sėkmės formulė – bendravimas ir bendradarbiavimas. Miesto gyvybė yra ne pastatai ir gatvės, o jo bendruomenė. Mieli alytiškiai, negi leisime, kad mūsų žalias ir gražus Nemuno apsuptas miestas prarastų savo statusą ir sunyktų?
Lina Sosunovičienė: „Aš dėkinga fizikos mokytojui Arvydui Jaškevičiui už pamoką, kurią prisiminsiu visą gyvenimą. Kartą jis ant lentos nupiešė apskritimą, užtušavo jo vidų ir pasakė: „Tiek žinau, o štai aplinkui – erdvė to, ko nežinau. Tik kvailio žinios sutelpa į tašką, kuris jam atrodo begalybė.”
„Alytaus naujienos”
Politinė reklama. Apmokėta iš Visuomeninio rinkimų komiteto „Alytaus piliečiai” sąskaitos Užs. Nr.032