Daugų Vlado Mirono gimnazijoje vyko susitikimas su poetu Rimvydu Stankevičiumi. Visus tarytum užbūrė poeto gebėjimas nuoširdžiai bendrauti. Jis taip aiškiai ir suprantamai kalbėjo apie didžiausią turtą – gebėjimą prisijaukinti knygą ir ieškoti joje šviesos. Skaitė savo eiles, pasakojo mokiniams apie savo gyvenimą, apie kūrybą ir kūrėjus, apie tai, kaip kuriamas eilėraštis ar esė, kur semiasi idėjų.
R. Stankevičius – idėjos žmogus, jis laikosi nuostatos, kad geriau būti „biednam”, mažiau turėti daiktų, bet daugiau laisvės ir sąžinės ramybės. Iš to ir atsiranda „diktantai sielai”.
Naujausioje savo eseistikos knygoje „Betliejaus avytė”(2014 m.) poetas rašo: „Nenoriu sau skirto laiko pratūnoti futliare. Nenoriu, kad taupant pirštus ir stygas manimi tebūtų griežiamos paprastutės pramoginės melodijos. Nenoriu savo mirties valandą ateiti sotus, pilnas jėgų, sveikatos, įdegusia, išmasažuota oda, apkaišytas pūkinėmis pagalvėmis… Noriu į mirties akimirką atšliaužti kaip į tikslą – išeikvojęs visas jėgas it medaliais nusagstytas žaizdomis, nepasilikęs atsargai nė gurkšnelio gyvenimo, visas virtęs kitiems skambančia melodija”.
Danguolė Ovčinikovienė,
mokytoja
Susijęstraipsniai
