Dar visai neseniai Alytaus „Dzūkija“ žaidė statiškai ir nuspėjamai, o komanda aikštę palikdavo atlikusi vos 4 rezultatyvius perdavimus. Nenuostabu, kad krepšinio ekspertai klubui prognozavo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) autsaiderio vaidmenį. Tačiau nuo to laiko situacija pasikeitė iš esmės. „Dzūkiją“ vienas po kito paliko abejotinos kokybės legionieriai ir treneris Mario Primorac, o klubo vadovas Tomas Pačėsas į Pietų Lietuvos sostinę prisiviliojo alkanų ir dėl pergalių sugebančių kovoti lietuvių.
Gruodžio mėnesį alytiškiai iš 6 rungtynių laimėjo 4 ir Naujuosius sutiko būdami 7 LKL lentelės pozicijoje. Mindaugo Lukošiaus auklėtiniai ketvirtadienį Šiauliuose stengsis prasimušti į penktąjį Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės etapą, o šeštadienį Prienuose pratęs kovas šalies pirmenybėse.
Po 12 taškų renkantis ir 5 rezultatyvius perdavimus per rungtynes atliekantis Paulius Dambrauskas dzūkams neabejotinai suteikė dar daugiau greičio, veržlumo ir nenuspėjamumo.
„Dar yra daug dalykų, kuruos turime patobulinti. Laukia tikrai sunkus darbas, bet esame jauna, ambicinga ir pergalių ištroškusi komanda. Kiekvienas žaidėjas nori ir turi ką įrodyti”, – teigė naujasis dzūkų varikliukas.
Įžaidėjas pasidalijo mintimis apie laiką, praleistą Vilniuje, trenerių darbo metodus ir „Dzūkijos“ žaidėjų kasdienybę. Be to, geros nuotaikos nestokojantis krepšininkas atskleidė ryšį su bendrapavardžiu muzikantu Romu Dambrausku ir pripažino, kad tai – pirmasis išsamus interviu jo karjeroje.
– Pauliau, rodos perėjimas į „Dzūkiją“ tau išėjo tik į naudą. Ar pačiam laikinas išvykimas iš sostinės buvo netikėtas?
– Persikėlimas į „Dzūkiją“ nebuvo labai netikėtas. Kiek anksčiau su Martynu Purliu jau buvome sutarę, kad jeigu atsirastų geras variantas, aš galėčiau būti skolinamas kitam klubui. Kai sužinojau, kad galiu persikelti į Alytų, ilgai negalvojau.
– Kuo skiriasi Dariaus Maskoliūno, Dirko Bauermanno ir Mindaugo Lukošiaus treniruotės? Ką treneriai akcentuoja labiausiai?
– Su D. Maskoliūnu daugiausiai dirbau individualiai, kai jis buvo vyriausiojo trenerio asistentas. Jis tikrai moka dirbti su jaunais žaidėjais ir žino, kaip perteikti savo, kaip buvusio žaidėjo, žinias.
Tiek D. Bauermannas, tiek M. Lukošius daug dėmesio skiria komandinei gynybai ir puolimui. Iš abiejų trenerių tikrai yra daug ko pasimokyti. Galbūt M. Lukošius krepšininkams suteikia didesnę galimybę improvizacijai.
– Visų rungtynių metu sugebate išlaikyti aktyvią gynybą. Tai lemia jaunas komandos amžiaus vidurkis ar specialūs pratimai per treniruotes?
– Savo patirties stoką puolime turime kompensuoti sunkiu darbu gynyboje. Treniruotėse ties tuo dirbame ir stengiamės gynyboje pasiekti kuo geresnių rezultatų. O kai sugebi apsiginti, pulti visada lengviau.
– „Dzūkijoje“ tau tenka ne tik organizuoti žaidimą bet ir draskyti varžovų gynybą pačiam. Kokias pagrindines užduotis gauni iš trenerio?
– Žaisti agresyviai ir greitai, tačiau drausmingai. Esame jauna komanda, todėl turime išnaudoti savo energiją.
– Palyginti su sezono pradžia, dzūkai subūrė visiškai naują kolektyvą. Į komandą įsiliejai labai gretai. Su kai kuriais žaidėjais jau esi rungtyniavęs Vilniaus „Perle“. Tai padėjo greičiau adaptuotis?
– Tikrai nebuvo sunku įsilieti. Su Giedriumi Staniuliu ir Tautvydu Šležu porą sezonų esame žaidę kartu, todėl tikrai neblogai vienas kitą pažįstame. Su Eigirdu Žukausku augome toje pačioje Vilniaus krepšinio mokykloje, šiek tiek žinojau ir kitus žaidėjus. Komandos atmosfera išties labai gerai ir tai yra svarbiausia.
– Pirmą kartą per savo karjerą rungtyniauji ne Vilniuje. Su kokiais netikėtumais ir įspūdžiais susidūrei per pastarąjį mėnesį?
– Kol kas nesusidūriau su jokiais netikėtumais. Miestas jaukus, žmonės, su kuriais teko bendrauti, yra draugiški ir kultūringi. Įspūdį paliko „Dzūkijos” sirgaliai. Jų nėra labai daug, bet jie tikrai moka sukurti gerą atmosferą. Tikrai malonu žaisti Alytaus arenoje.
Klubo vadovybė į viską žvelgia labai profesionaliai ir suteikia geras treniruočių ir gyvenimo sąlygas. Gyvenu prie pat arenos, o tai yra labai patogu. Čia esu kartu su savo antrąja puse, todėl belieka tik dirbti ir tobulėti.
– „Dzūkiją“ šį sezoną ne vienas krepšininkas paliko dėl drausmės pažeidimų. Galbūt teko išklausyti tam tikrą instruktažą?
– Specialaus instruktažo tikrai nebuvo. „Dzūkija”, kaip ir kiekvienas klubas, turi savo vidaus taisykles, kurių profesionalūs žaidėjai turi laikytis. Tai yra visiškai normalu ir suprantama.
– Rungtyniaudamas šaltoje „Ekinstos“ salėje buvai patyręs sunkią peties traumą, su įtvaru žaidi iki šiol. Jautiesi visiškai atsistatęs?
– Trauma tikrai buvo gana sunki ir atėmė nemažai brangaus laiko. Dabar jau esu visiškai atsistatęs. Esu labai dėkingas „Lietuvos rytui“, kuris manimi pasirūpino ir suteikė visą medicininę pagalbą, nors tuo metu atstovavau „Sakalams“.
– Ar Alytuje pratybų rutiną praskaidrinate įvairiais juokeliais, bendromis vakarienėmis ir pan.?
– Visada vienas kitą palaikome, o rūbinėje niekada nebūna liūdna. Kasdien kartu pietaujame, dažnai kartu ir vakarieniaujame. Bendraujame išties nemažai.
– Ką labiausiai stengiatės pagerinti per šias laisvas savaites?
– Dar daugiau dėmesio skyrėme fiziniam pasiruošimui. Kol yra galimybė, reikia įkrauti baterijas, nes laukia labai svarbi antroji sezono pusė.
– Svajoti dar anksti, tačiau ar realu, kad „Dzūkija“ reguliarųjį sezoną užbaigtų bent jau 6 vietoje ir taip ketvirtfinalyje išvengtų akistatos su „Lietuvos rytu“ ar „Žalgiriu“?
– Viskas yra realu, tačiau laukia dar daug sunkių mačų. Dar yra daug dalykų, kuriuos turime patobulinti. Laukia tikrai sunkus darbas, bet esame jauna, ambicinga ir pergalių ištroškusi komanda. Kiekvienas žaidėjas nori ir turi ką įrodyti. Svarbiausia mums yra išlikti kaip kumščiui, išvengti traumų ir prisijaukinti sėkmę.
– „Lietuvos ryto“ direktorius M. Purlys tavo žaidimu Alytuje liko maloniai nustebintas. Galbūt komplimentus tau jis išsakė ir asmeniškai?
– Kol kas su M. Purliu asmeniškai bendrauti neteko, bet malonu girdėti teigiamus atsiliepimus.
– Kokios tavo sutarties sąlygos? Gali būti bet kuriuo metu pakviestas grįžti į Vilnių ar Alytuje liksi iki pat sezono pabaigos?
– Šiam sezonui esu paskolintas „Dzūkijai”, todėl čia liksiu iki pat sezono pabaigos.
– Turi bendrą nuotrauką su savo bendrapavardžiu muzikantu Romu Dambrausku. Kokia šios fotografijos istorija?
– Tai buvo gana kurioziška situacija. Netoli Palangos vasaros estrados parkavausi ir netyčia kliudžiau Egidijaus Sipavičiaus automobilį. Viskas išsisprendė labai draugiškai, jis ant manęs visiškai nepyko ir atsisveikindamas paprašiau įsiamžinti nuotraukoje.
Po kiek laiko pro šalį praėjo ir R. Dambrauskas. Negalėjau nepasinaudoti tokia proga. Pasakiau, jog mano pavardė tokia pati, taip pat pakalbėjome apie savo gimtines. Deja, mes nesame giminaičiai.