Didžioji dalis jaunimo iš kaimo lekia strimgalviais, net neatsisukdami atgal. Jie savo laimės Olimpo ieško didmiesčiuose arba emigruodami į turtingas užsienio šalis. Stebuliuose (Lazdijų r.) gyvenantis žirginio sporto entuziastas, Respublikinės lenktyninių žirgų lygos narys Ernestas Juškauskas pasielgė priešingai. Jis atsisakė studijų Kaune ir sugrįžęs į gimtinę čia kuria savo ateitį.
Greitis ir patiriamas adrenalinas
Baigęs Stebulių, vėliau Šventežerio vidurinę mokyklą, Ernestas Kaune buvo pradėjęs krimsti veterinarijos mokslus. Visgi visa galva pasinėręs į žirgininkystę, mokslus apleido ir sugrįžo į gimtąjį kaimą. Nors pareigų turi iki kaklo, vaikinas sako kad studijų neatsisakantis. Norėtų mokytis veterinariją, bet visa bėda, kad nėra neakivaizdinių studijų, o mokytis dieniniu būdu kol kas neturi laiko.
Sugrįžęs gyventi pas tėvus į gimtinę, Ernestas įsigijo žirgą, nusipirko krovininį automobilį jų gabenimui. Dabar augina 5 žirgus, bet sportuoja su dviem – Saliutu ir Graikija. Licenciją dalyvauti varžybose įsigijo pas Lietuvos žirginio sporto veteraną Praną Navalinską. ,,Lenktynėse mane žavi greitis ir patiriamas adrenalinas. Sportinėse varžybose startuoju kaip mėgėjas, savo malonumui, o ne dėl karjeros ar prizo“, – sakė Ernestas. Jauno vaikino sąskaitoje jau nemažai svarių pergalių.
Respublikinėse žirgų ištvermės varžybose ,,Jotvingių taurė 2011“ jis tapo nugalėtoju. 2012 metais Respublikinėse žirgų ištvermės varžybose Dzūkijos taurei laimėti 40 kilometrų važiavime su žirgu Jazz laimėjo antrąją vietą. Tais pačiais metais Respublikinėse ristūnų žirgų lenktynėse su žirgu Kvota iškovojo trečiąją vietą. 2011 metais E. Juškauskas dalyvavo Sartų žirgų lenktynėse. Stipriausių žirgų A reitinge laimėjo 4 vietą. Jis buvo apdovanotas ir kaip jauniausias varžybų dalyvis.
,,Žirgai traukė nuo mažų dienų. Juos laikė mano senelis. Darbinis žirgas – ne toks greitas ir nuovokus, todėl lankydavausi pas Prygos kaime gyvenantį žirgininką Antaną Šaulį, auginantį sportinius žirgus. Ten jais jodinėdavau. Po kiek laiko nusprendžiau ir pats įsigyti nuosavą ristūnų veislės žirgą. Taip susidomėjau žirginiu sportu, kuriam rajone yra sudarytos tinkamos sąlygos – įrengtas modernus hipodromas“, – pasakojo E. Juškauskas, kurio sportinė karjera prasidėjo nuo ištvermės varžybų,. Būdamas 13 metų jau dalyvavo žirgų ištvermės varžybose Kurtuvėnuose.
Šis sportas, pasak jo, brangiai kainuoja. Reikia įsigyti žirgo pasą, atlikti kraujo tyrimus, reikalinga vakcinacija. Sportininkas privalo būti apsidraudęs. Brangūs maisto papildai arkliams. Avižas pašarui taip pat sakė perkantis. Dalyvaujant varžybose irgi tenka sumokėti didelį starto mokestį, daug pinigų tektų pakloti už degalus transportuojant žirgus. Pavyzdžiui, į Širvintose vykstančias varžybas reikia nukakti net 200 km ,,Esu labai dėkingas rajono savivaldybei, kuri padengia transporto išlaidas. Daug lėšų investuoju ir pats. Įsigijau antrą krovininę mašiną, kuria galima gabenti jau 4 žirgus. Taigi galiu sudalyvauti daugiau rungčių“, – sakė žirginio sporto entuziastas.
Savame krašte sienos padeda, tačiau…
Per metus Ernestas Juškauskas vidutiniškai dalyvauja maždaug 14-oje varžybų: Lazdijuose, Ukmergėje, Utenoje, Širvintose. Anksčiau jos vyko ir Alytaus rajone, Butrimonyse. Dabar vaikinas ruošiasi kitų metų pradžioje Sartuose vyksiančioms žirgų lenktynėms. Nors, anot jo, ar pavyks sudalyvauti, dar nežinia. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi iš jo planų. ,,Į Sartus reikia važiuoti varžybų išvakarėse, kad žirgai iki starto suspėtų pailsėti. Palankiausios oro sąlygos žiemą būna, kai lauke šaltoka – apie 10-15 laipsnių šalčio. Bet ne daugiau. Per didelis šaltis kenkia žirgams. Esant minusinei oro temperatūrai, būna geras bėgimo takas. Na, o jeigu tvyro purvynas, startuoti grynas vargas“, – teigė Ernestas.
Po Sartų lenktynių vaikinas dalyvaus Lazdijų hipodrome vyksiančiose ristūnų žirgų varžybose. Pernai jose startavo su A. Šauliu, bet nebuvo tinkamai pasiruošę, todėl neparodė aukštų rezultatų. Jų tikslas buvo tik atstovauti rajonui, o pergalių nesiekė. Norint jas nuraškyti, anot Ernesto, būtina nuosekliai treniruotis, dalyvauti kuo daugiau varžybų, kad žirgas priprastų. Tada geriau ištveria ir kelionę į varžybas, pasiekiama aukštesnių rezultatų.
Dabar E. Juškauskui tenka rungtis su geriausiais iš geriausių žirginio sporto atstovų, nes dauguma mėgėjų jau apleido šį sportą. Su bendraamžiais jam lenktyniauti beveik netenka. Didžioji dauguma varžovų patyrę žirgininkai, perkopę 40-metį.
Kaip bebūtų keista, pasak Ernesto, jam negalioja taisyklė, jog savame krašte ir sienos padeda. Fortūna vaikinui dažniausiai nusišypso svetur. Sunkiausiomis sąlygomis pavyksta papulti į prizininkų gretas. ,,Varžybose įgyji daugiau patirties, pabendrauji su kolegomis, pasikrauni naujų idėjų ir minčių. Jei negali dėl kokių nors priežasčių jose sudalyvauti, būna apmaudu. Labai džiugu, kai per varžybas būna organizuojamos ir šventės. Jos būna Lazdijuose, Ukmergėje. Susirenka daug žiūrovų. Tada ir rungtyniauti kur kas įdomiau. Kitur tokių masinių renginių nebūna“, – pasakojo žirginio sporto entuziastas.
Žirginis sportas, nors ir labai gražus, bet – pavojingas. Ernestas irgi buvo nukritęs nuo žirgo jodinėjimo treniruočių metu. Vėliau patirti didelių traumų neteko nei jų, nei varžybų metu. Žirgai irgi jų išvengė. Traumas, anot jo prisišauki tada, kai neturi patirties, kai stengiesi maksimaliai atskleisti savo žirgą. Įgavęs patirties, jau žinai, kaip žirgas reaguoja į vieną ar kitą situaciją. Ernestas giria savo auginamus ristūnus žirgus, kurie yra ramaus charakterio, geranoriški. Džiaugiasi, kad gali dažnai pasitreniruoti naujame Lazdijų hipodrome. ,,Čia sudarytos geros sąlygos. Prabėgti prastu kaimo žvyrkeliu nepatogu. Hipodrome gerai pratinti bėgti jaunus žirgus, nes nereikia saugotis mašinų. Saugiau treniruotis“, – tvirtino žirgininkas.
Šiek tiek pakvaišęs…
Paklaustas, kaip žirgus palepina, kai su šiais gerai pasirodo varžybose, Ernestas sako, kad tai jų darbas, todėl išskirtinio dėmesio savo augintiniams nerodantis. Užtenka duoti pasmaguriauti duonos su cukrumi ir paglostyti. Pats išmoko juos ir pakaustyti. Matė kaip šį darbą atlieka senelis ir tėtis.
Sakoma, kad arkliai žmonėms suteikia dvasinę ramybę. ,,Aš irgi ramus. Gal tai ir yra jų nuopelnas?“, – retoriškai klausė vaikinas. Anot jo, niekada nebuvęs karštakošis, nepykstantis ant savo žirgų, nemušantis ir nebaudžiantis jų už padarytas per varžybas klaidas, tik auklėjantis.
,,Mąstau, kad gal pats buvau kaltas. Žirgas labai jaučia žmogų. Nuo važnyčiotojo daugiausia priklauso pasiektas rezultatas. Lenktynės parodo viską, ką tu gali. Jose atsiskleidžia visas tavo įdirbis. Būna, kad kartais tik sekundė skiria nuo pergalės. Šiemet Širvintose irgi tik per sprindį buvau nuo 3-ios vietos“, – pasakojo sportininkas. Pergalė anot jo, labai priklauso ir nuo startinio numerio. Lengviausia laimėti pirmiems numeriams.
Su tėvais gyvenantis vaikinas sako nesigailintis likęs kaime. Pasidomėjus, ar tėvai pritarė šiam jo sprendimui, Ernestas tvirtino, kad iš pradžių nelabai norėjo, nes manė, jog tokiam jaunam gali greitai išblėsti noras dirbti su žirgais, kuriems reikia išties daug priežiūros. ,,Mieste gyventi nenorėčiau. Man reikia daugiau erdvės, todėl visą laiką mylėjau kaimą. Kad liktum kaime ir užsiimtum šiuo sportu, aišku, turi būti šiek tiek pakvaišęs“, – juokavo Ernestas.
Vaikinas turi ir antrą hobį – tai muzika. Jis groja akordeonu ir sintezatoriumi. Su draugu dalyvauja įvairiuose renginiuose, pobūviuose. Linksmina susirinkusius savo muzika ir dainomis. Dovanoja jiems gerą nuotaiką.
Dalia Švetkauskaitė