Šventiniai valgiai Kūčių stalui gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. „Ir nereikia jų pernelyg perdirbti, smulkinti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise, – juk norima pavaišinti ir protėvių vėles“, – teigia Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius Libertas Klimka.
Pasak etnologo, apie senolius kalbama ir prie stalo. Tai tradiciškai pagrindinė Kūčių vakarienės tema. „Vaikams pasakojama, kokie jie buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti. Tik tarp kitko užstalės kalbose paminimas vilkas ir gyvatė – tada nuo jų bėdos per visus metus nepatirsi.
Šiaurės rytų Lietuvoje dar atmenamas paprotys prie Kūčių stalo kviesti vėją ir šaltį, – gal tada nebekenks žmonėms?“ – lyg klausdamas sako etnologas ir priduria, kad toks santarvės su gamtos stichijomis siekis – iš labai tolimų laikų.
L. Klimka pasakoja, jog savaip žmonės aiškindavo ir šventosios vakarienės valgių prasmę.
Žirniai ir pupos – Adomo, Švč. Marijos ar vargo žmonių ašaros; miežiai – juos valgę, akuotus nusitrynę, iš Rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešą skalsą, žuvis primenanti apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejais, o spanguolės yra apsaugančios nuo piktos priešo akies. Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais etnologai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie šventinio stalo, rūpestį naminiais gyvuliais, ypač avelėmis.
„Kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami ir prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais, buldikais, yra apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti. Mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno. Jų prikepama daug, nes mūsų giminėlė krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų“, – pasakoja LEU profesorius.
Žinome, jog Kūčių naktis yra ypatinga – tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai, o kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Merginos daugybe būdų stengdavosi sužinoti savo likimą, išsiburti būsimą vyrą. O vaikai iki užmigs vis žvilgčiodavo pro langelį. Bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį ant devyniašakių ragų saulę ir Šv. Kalėdas.
„Daugelis išvardytų papročių šiandien teturi tik istorinę prasmę. Tačiau argi šiandien jie negali būti priimami kaip etnokultūros žaismė? O šeimos susibūrimui, jos tradicijų išlaikymui ir ugdymui tikrai kalendoriuje nerasime nuoširdesnės ir dvasingesnės šventės kaip Kūčių vakarienė“, – sako LEU profesorius etnologas L. Klimka.
Jūsų kūčiukai –
pagal „Puodų žonglierę“:
20 g šviežių mielių,
160 ml šilto vandens,
žiupsnelį druskos,
pusę šaukšto cukraus,
500 g miltų,
porą šaukštų aguonų,
porą šaukštų sezamų aliejaus.
Mieles su cukrumi verčiame į dubenį su šiltu vandeniu (taip taip, naudojau vandenį, nes per Kūčias negalima valgyti pieno produktų, kiaušinių, todėl jų čia ir nerasite) ir maišome tol, kol mielės visiškai ištirps. Ištirpdę mieles į jas įsijojame miltus, minkydami supilame aliejų ir aguonas ir išminkę paliekame šiltai kol mūsų tešlos padvigubės. Tai trunka apie valandą. Vėliau perminkome tėšlą, imdami po maža gabaliuką, tarp delnų trindami padarome „virvelę”, kurią supjaustome centimetro ilgio gabaliukais ir dedame į skardą. Prisiminkite, kad mielinė tešla, kepdami kūčiukai dar išsipūs. Ir šauname į 180 laipsnių orkaitę, kepame kol iškeps ir gražiai paruduos.