Pirmojo Alytaus bibliotekoje pristatyta paroda „Švelnus prisilietimas“ . Ji vainikavo užsiėmimų ciklą, „paleidusį pasaulin“ dvylikos moterų, įvaldžiusių rankdarbių ant tirpios plėvelės techniką, būrį. Šios parodos autorės – Pirmajame Alytuje gyvenančios Milda Urbanavičienė, Violeta Narvičienė, Rasa Pocevičienė, Dalija Štrimaitienė, Ramunė Aleknavičienė, Liudvika Veniukevičienė, Onutė Vyšniauskienė, Aldona Buikienė, Marytė Stanulienė, Vilija Markauskienė, Marija Satkūnienė, Aldona Pacevičienė.
Pasirinkta rankdarbių kūrimo technika leidžia sukurti ažūrinį, retą, lengvą – tarsi ore sklendžiantį – darbelį, todėl ir ataskaitinei parodai buvo parinktas toks šiltas pavadinimas, tiksliai atkartojantis paslaptimi ir stebuklais alsuojančios artėjančios gražiausios metų šventės nuotaikas. Subtilių rankdarbių – puošnių skarų, šalių, veltų suvenyrų ir rankų darbo lėlių – paroda džiugins lankytoją visą šventinį laikotarpį – iki 2015 m. sausio 6 dienos.
Jau antrus metus šioje bibliotekoje rengiamus rankdarbių kūrimo užsiėmimus finansuoja Pirmojo Alytaus vietos bendruomenės taryba . 2013 m. čia jau vyko karkasinių lėlių kūrimo mokymai, kuriuos taip pat apvainikavo stilinga prieš pat Kalėdas suorganizuota paroda. Kaip per naujosios parodos atidarymą sakė šios bendruomenės tarybos pirmininkė Gintarė Minsevičiūtė-Balynienė, bibliotekoje organizuojamos veiklos rezultatai jau nebe pirmą kartą pranoksta net pačius optimistiškiausius lūkesčius.
Pačios aktyviausios, labiausiai save šioje veikloje atradusios moterys liudijo, kad porą pastarųjų mėnesių gyveno nuo trečiadienio iki trečiadienio: nespėjusios uždaryti bibliotekos durų pasibaigus užsiėmimui, jau imdavo laukti kito. Kitos priešingai – atviravo, kad sunkiai slinko į „pamokas“, nes koją joms kišo vidinis jų pačių nekantrumas (tirpios plėvelės technika reikalauja ilgo, kruopštaus ir tikslaus darbo: kad pasiūtum šaliką ar skarelę, prie siuvimo mašinos, vien siuvant paprastą techninę siūlę, turi kūprinti ištisą pusdienį). Tačiau net ir jos džiaugėsi ne tik geriau pažinusios, bet pagaliau ir įveikusios save –juk pastangų rezultatas išties džiugina akis.
Smagu, kad tarp tokių skirtingų užsiėmimus lankiusių moterų užsimezgė itin šiltas bendravimas. Vienos dalijosi savo kūrybingumu, kitos – niekada nesubjūrančia nuotaika, vyresnės – ir šilto, ir šalto savo gyvenime mačiusios moterys, žavėjo kantrybe, taikiu gerumu, vis nejučiom išlendančia viešumon meile savo artimiausiems: jei gamins lėlę, tai būtinai ji bus kareivėlis – sūnaus „garbei“, jei siūs skarelę, tai būtinai anūkei patinkančių spalvų, jei šalį – tai prie dukters išeiginio drabužio tinkantį. Klausai, stebi nuo kasdienybės pabėgusias darbžtuolėles ir gera darosi – supranti, kad ne tik rankdarbių išmoksi, bet sykiu baigsi ir savotišką bendruomeniškumo ugdymo mokyklą…
Tapo dar smagiau, kai supratau, kad į paprasčiausius rankdarbių užsiėmimus stebuklingai integravosi ir kertinės žinios apie moteriškumą – juk šiuolaikinę, dažnai emancipuotą moterį tokie pabuvimai kartu su bendramintėmis „uždega “ vėl būti … moterimi.
Tai skatina lyg iš gyvatės odos pagaliau išsinerti iš vyriškos aprangos atributo – kelnių, sportinį stilių palikti aktyvaus poilsio su šeima valandėlėms ir užsisegus skoningą sijonėlį apgaubti pečius lengvu lyg nutūpęs drugelis rankų darbo šaliu – kad pasijutusioms moterimis mums ir vėl galėtų asistuoti jau primiršę savo taurųjį vyriškumą mūsų pačių vyrai, o pajutę šalia savęs silpną, jaukią, taikią (o kaip gi kitaip – pasirinkus tokį įvaizdį?!) moterį, vėl panorėtų tapti stiprūs ir atsakingi.
Tokie užsiėmimai jau patys savaime ugdo moteriškas savybes – kruopštumą, kūrybingumą, ramumą. Gera moteriškumo mokykla tapo ir pati šių mokymų vadovė – Pirmajame Alytuje gyvenanti tautodailininkė Rasutė Marcinkevičienė. Per visus užsiėmimus nei vieno karto nepamatėm jos supykusios, nekantrios. Priešingai, nuo meistrės dvelkianti ramybė, kantrybė, disciplina ir saiko jausmas ir mus pačias vertė pasitempti.
O ką ir bekalbėti apie moteriškumu alsuojantį vadovės aprangos stilių, aukštą savivertę liudijančią jos laikyseną, subtilaus moteriškumo ženklu „pažymėtus“ papuošalus ir pagarbų bei dėmesingą jos požiūrį į visa, prie ko prisiliečia: į žmones, veiklą, naudojamus daiktus, laiką, erdvę, kurioje dirbama ar tos erdvės šeimininkę, meiliai meistrės vadintą Angelute. Rasutės Marcinkevičienės taktas, tolerancija ir didelis kūrybinis potencialas tapo palankia dirva ir mūsų, žengiančių pirmuosius kūrybinius žingsnius, iniciatyvoms.
Parodos atidaryme dalyvavusi Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, be pagyrimų sukurtiems darbeliams ir jų gamybai vadovavusiai tautodailininkei Rasutei Marcinkevičienei, labiausiai džiaugėsi tuo, kad apie biblioteką buriasi bendruomenė. Nes biblioteka be žmonių, be ten vykstančių įvykių, jos nuomone, – tuščia vieta, erdvė be ateities.
Kartu pasidžiaugė šauniąja Angele Jakimoniene, su kurios atėjimu į Pirmojo Alytaus biblioteką suskambo įstaigos spalvos, pasijuto veiklos charakteris – ir tylus užkampis, iki tol, rodos, aplenkiamas gyvenimo įvykių, kurio ramybė tik kartkartėmis buvo sudrumsčiama knygas besirenkančių lankytojų šurmulio, pagaliau tapo bendruomenės traukos centru.
Vilija Markauskienė,
kursų lankytoja ir parodos dalyvė
Susijęstraipsniai
