Alytuje pristatyta spaustuvės dažais dar kvepianti, tačiau Lietuvos meno pasaulį sudrebinti jau spėjusi knyga „Alytaus avangardizmas“. Jos autoriai Redas Diržys ir Kęstutis Šapoka su skaitytojais susitiko Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Nors kažkada, kad R. Diržys užsičiauptų, šios bibliotekos vadovė Giedrė Bulgakovienė jam yra siūliusi savo batą, renginys, atvirai konfrontuojantis su bet kuria oficialia organizacine valdžia, prasidėjo ir, trukęs apie pusantros valandos, baigėsi be skandalų – kvietimu tiesiogiai, iš rankų į rankas, įsigyti vieną iš 700 vnt. „Alytaus avangardizmo“ knygos kopijų.
Rinkimai artėja, tad buvo keista renginio pradžioje ar pabaigoje, publikos avangarde ar ariergarde nematyti su baltomis rožėmis laukiančių politikų, miesto vadovų, vedėjų ar jų pavaduotojų. Visus paskutinius Alytaus miesto merus ir kitus vietos savivaldos elementus R. Diržys ir K. Šapoka savo knygoje mini – ne kartą ir ne du.
Alytaus ir Vilniaus oficiozai apie Diržio ir Šapokos istorijas kol kas daugiau tyli, nei kalba. „Šią knygą visi pamirš per tris dienas“, – tai kol kas vienintelė daugmaž oficiali Vilniaus sisteminių dailės šulų reakcija į jiems nemalonius puslapius knygoje „Alytaus avangardizmas“.
„Kad būtų paprasčiau save surasti knygoje, joje yra asmenvardžių rodyklė. Gal tai padeda greičiau save surasti ir greičiau įsižeisti. Tačiau yra ir tokių asmenų, kurie nėra įžeidžiami“, – apie savo „įžeidžią“, priešgyniaujančią knygą pristatyme kalbėjo rašytojai.
Anot „Alytaus avangardizmo“ autorių, susipažinusi su turiniu, į knygos pristatymą Vilniuje neatėjo iš Alytaus kilusi menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė Danutė Gambickaitė, anksčiau reiškusi savo simpatijas Redo iniciatyva Alytuje buriamos kultūrinės „revoliucijos“ tvariniui.
Savo drąsią 248-ių puslapių literatūrą įvardiję „detektyvu“, Alytų ir jo avangardą pavadinę „auka“, o Vilnių – „budeliu“ autoriai susitikime su skaitytojais Alytuje pripažino, kad knyga gimė išties sunkiai. „Teko išplėšti „mėsų“ iš savęs“, – pasakojo R. Diržys.
„Ką pateikė Redas, kad suprasčiau, reikėjo skaityti po 10-imt kartų”, – susirinkusiems sakė „Alytaus avangardizmo“ knygos bendraautorius K. Šapoka. Jis neslėpė, kad būdamas vilnietis, nekartą gavo jo pasirinkimo nesuprantančiųjų klausimų – kodėl rašo knygą apie Alytų, o ne Vilnių?… Vienas knygos skirsnių kaip tik ir skirtas panašiems niuansams – „Avangardas ir/ar prestižas – periferija ir/ar centras/“.
Vilnius šioje knygoje – tikrai neužmirštas, minimas dešimtis kartų: jo anarchistai, pankai, Europos kultūros sostinė, dailės akademija ir kitos vietos bei asmenybės, nuo „sekso ištroškusios“ menotyrininkės iki kitų mūsų šalies dailės, šiuolaikinio meno veikėjų bei kitų personalijų, susijusių su minėtų kultūros disciplinų progresu ar regresu Lietuvoje.
Vienaip ar kitaip Vilnius knygoje aprašomas kaip miestas, su kuriuo Alytus nuolat oponuoja ir tarsi varžosi. „Alytaus (kontr)kultūrinis avangardizmas ir aktyvizmas perėjo opozicijon ne tik nacionalistinių (nacionalcentrinių) galios ir ideologijos struktūrų atžvilgiu, bet ir paskelbė karą eurocentrizmo tendencijoms apskritai“, – rašoma knygoje, o jos vienas autorių R. Diržys dėl savo „regionalcentristinių“ pažiūrų, taktikos ir ryšių su pasauliu „ne per Vilnių“ tapo nepageidaujamu įvairiausiose sostinės kultūros ir meno įstaigose – nuo nacionalinės dailės galerijos iki šiuolaikinio meno centro ir t.t.
Alternatyvios literatūros leidyklos „Kitos knygos“ parengtoje, alytiškių „Erdvių“ menų sambūrio išleistoje knygoje „Alytaus avangardizmas“, pasak R. Diržio, sudėta viskas, pradedant tuo, kas pastaraisiais metais sukasi galvoje ir baigiant tuo, kas „dedasi“ aplinkui. Pasak knygos autorių, ne itin malonūs dalykai Alytuje vyksta.
Dzūkijos sostinė – „architektūrinio anachronizmo“ lygyje, vietiniai kūrėjai – nevertinami („kam tau mokėt, jei tu ne iš Vilniaus“), ant kiekvieno „šūduko“ dedamas miesto herbas, dabartinė Alytaus valdžia naudoja „populistinius monumentaliosios dailės kūrinius“, „uzurpuoja viešąsias erdves“ ir savo galiai stiprinti netgi eksploatuoja daugiau ar mažiau aiškius „fašistinės ideologijos dėmenis“.
Susijęstraipsniai
