Kaip ir kasmet, gandrai nesulaukia savo išlydėjimo dienos – švento Baltramiejaus (rugpjūčio 24-sios). Gerokai anksčiau gandrų pradeda retėti, jie stebimi pavieniui ar negausiuose pulkeliuose.
Gandrai išskrido, dalis jų turėtų būti jau pasiekę Izraelį ar net Afrikos šiaurę, kiti – sustoję poilsio pakeliui kur nors Bulgarijoje ar Turkijoje. Žinoma, visai tikėtina, kad bet kada į lauką prie mūsų nusileis ar bent virš galvų prašmėžuos didelis jų pulkas. Šie paukščiai – keliautojai iš šiaurės ar rytų. Jų poilsis būna trumpas, nusileidę paukščiai net ir lesioti neskuba.
Lyg kažkieno pašaukti, visi kaip vienas suplasnoja, kyla į orą ir suka ratus, kol pasiekia reikiamą aukštį, o tada ramiai nuskrenda pietvakarių link. Tokius pulkus galime stebėti net iki rugsėjo vidurio. Tiesa, paprastai jie išskrenda „laiku”, taigi – iki paskutinės rugpjūčio dekados. Tačiau gamtoje pasitaiko visko.
Mūsų gandrai, sakytum, galėtų ir neskubėti: orai gražūs, lesalo iki valios. Tačiau trumpėjanti diena paukščiams primena apie keliones. Beje, šis ženklas labai svarbus ir kitiems sparnuočiams – nuo rugpjūčio pradžios aktyviai migruoja vabzdžialesiai, tikrieji vasaros gyventojai: lakštingalos, devynbalsės, musinukės, kielės, krakšlės, nendrinukės.
Gandrų kelias ilgas ir sudėtingas, tačiau jiems nereikia jo mokytis. Mūsiškiai paukščiai paprastai lekia vadinamu rytiniu keliu – tiesiai į pietus, aplenkdami Karpatų kalnus pro Ukrainą pasiekia Bulgariją. Maisto čia gausu, tad jie keletui dienų apsistoja ir poilsiauja. Po to jų kelias per Mažąją Aziją (Turkiją) iki Sinajus pusiasalio, kur paukščiai dar sykį apsistoja ilsėtis. Afrikoje gandrai keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia jau lieka žiemoti, kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2 – 3 mėnesius, paukščiai įveikia mažiausiai 8 – 10 tūkstančių kilometrų.
Taigi, gandrai išskrenda. Tačiau jiems atsisveikinus, mums teks spręsti nemažai „gandriškų” problemų. Visų pirma – sutvarkyti lizdus, kurie yra avarinės būklės. Ją galima vertinti įvairiai. Dažniausiai gandrai peri savo ant elektros linijos stulpų susuktuose lizduose, kurie yra pavojingi ir patiems paukščiams, ir elektros linijoms.
Jeigu nėra galimybių stulpe vietoj šio lizdo įrengti metalinę „paaukštintą” platformą, arba mes nepageidaujame, kad gandrai perėtų ant šio stulpo, turime imtis tokių priemonių – visų pirma greta medyje, ant ūkinio pastato stogo ar tam pastatyto stulpo įkelti naujo lizdo pagrindą.
Po to, telefonu suderinus su rajono aplinkos apsaugos agentūra, galima pranešti elektros linijas prižiūrintiems energetikams, kad jie senąjį lizdą išardytų – šiuo atveju tai nebus gandralizdžio sunaikinimas, nes paukščiams lizdas paruoštas kitur. Kad gandrai nebandytų kurtis senojo lizdo vietoje (o tą jie tikrai darys), būtina stulpo viršuje pritvirtinti 1,5 – 2 metrų ilgio metalinį strypą („žaibolaidį”), kuris trukdys paukščiams čia nusileisti.
Ne mažiau svarbu įvertinti kitų lizdų dydį ir svorį. Kartais per ilgą laiką gandro lizdas tampa per sunkus pastato stogui ar medžiui, o žiemą, prikaupęs drėgmės ir ledo, gali sulaužyti jį laikančius pagrindus. Todėl dalį tokio lizdo (bent pusę ar du trečdalius) galima nuardyti.
„Suplonintas” lizdas nekels pavojaus. Beje, jeigu įtariate, kad lizdo pagrindas (ypač, jeigu jis medinis) gali būti netvirtas, nugriaukite visą lizdą ir įrenkite naują, tvirtą (metalinį) jo pagrindą. Dabar, gandrams išskridus, galima nugenėti per vasarą išaugusias ir lizdą dengiančias šakas bei ūglius.
Kiekvienas gandro lizdas – unikalus, nepakartojamas, turintis savo istoriją. Kad jis gyvuotų ilgai, būtina ir mūsų pagalba. Dabar, gandrams išskrendant ar jau išskridus, tą padaryti yra tinkamiausias laikas.
Žuvinto biosferos rezervato direkcijos informacija
Susijęstraipsniai
