Mėgstu keliauti. Ypač po Dzūkiją. Ji vilioja ne vien grybais, bet ir miškingais nacionaliniais parkais, Nemuno vingiais, mažais upeliais, įspūdingo grožio ežerais, vaizdingais miesteliais, kaimais ir dzūkiška tarme kalbančiais vietiniais. Pėsčiomis, automobiliu, traukiniu, dviračiu, valtimis ar baidarėmis esu išmaišiusi kone visą Dainavos kraštą, tačiau į jį vis traukia sugrįžti.
Radusiems laisvą dieną siūlau pasidovanoti vienos dienos išvyką po Dzūkiją, kurios metu patariu pasižvalgyti į šį kraštą nuo piliakalnių. Žvalgytuves pradėjau nuo Punios. Ši šalia Nemuno kilpos ir Punelės upės žiočių įsikūrusi gyvenvietė labiausiai garsi Margirio piliakalniu. Kone kiekvienas Lietuvos žvejys šį miestelį paskutiniu metu žino ir kaip vietą, kur greta Punios esančiuose tvenkiniuose galima pagauti labai didelių žuvų.
Vieni istoriniai šaltiniai tvirtina, jog 1336 metų Pilėnų tragedija, kurios metu nuo kryžiuočių gindami pilį ją iki pamatų sudegino ir patys nusižudė apie 4 tūkst. apsiginklavusių vyrų su šeimomis ir turtu. Čia galvą padėjo ir kunigaikštis Margiris. Kiti teigia, kad pilį užpuolė ir sudegino kryžiuočiai.
Yra žinių, kad Punia buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žiemos rezidencija. Iki pat piliakalnio privažiuoti automobiliu negalima. Jį palikus šalia Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios iki piliakalnio takeliu tenka žingsniuoti pėsčiomis. Piliakalnis, kuriuo vaikštinėja šių dienų turistai, prieš kelis dešimtmečius buvo kasinėjamas ir sutvirtintas originaliu karkasu – ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais.
Nuo piliakalnio puikiai atsiveria vaizdas į Nemuną ir akimi neaprėpiamus miškus. Pasivaikščiojus po piliakalnį ir jo prieigas Punioje daugiau dėmesio vertų įžymybių nerasite. Tačiau patarčiau užeiti į 1863 metais pastatytą neobarokinę bažnyčią su gana puošniu vidumi.
Kita ne mažiau įspūdinga vieta, nuo kurios verta pasidaryti į Dzūkiją, – už 40 kilometrų esantis Merkinės piliakalnis, nuo kurio atsiveria į Nemuną įtekančio Merkio panorama. Šį, kaip ir kitus Merkinės apylinkės vaizdus, dėl išskirtinio grožio nuo seno vertino čia lankytis mėgę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. XIV a. Merkinė minima svarbiausių Rytų Europos miestų sąraše ir pagrindiniu Dainavos krašto kariniu ir strateginiu centru kovose su kryžiuočiais.
Daugybės turistų ir važiuojančių pro šalį kasdien sulaukiantis Merkinės piliakalnis įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, tarp Stangės ir Merkio upių. Kažkada ant jo stūksojo galinga pilis, kuri 1391 metų Jogailos rašte minima kaip viena stipriausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovių.
Daugybę kartų kryžiuočių deginta ir vėl lietuvių atstatyta pilis nykti ėmė po Žalgirio mūšio. Šiuo metu ankstesnės didybės ant piliakalnio nematyti, tačiau užlipus ant jo galima įsivaizduoti, kokia tai buvo svarbi vieta Lietuvos valdovams. 1387 metais būtent Merkinėje Jogaila suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises.
Pasižvalgius nuo piliakalnio verta pasivaikščioti prie Nemuno, kur netrūksta medinių pavėsinių su stalais ir suolais. Čia galima alkį numarinti iš namų atsivežtais sumuštiniais arba tuo, ką nusipirkote miestelio parduotuvėje.
Pėsčiomis galima nueiti iki visai šalia esančio Merkinės miestelio centro su trikampe aikšte, apžiūrėti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, pastatytą 1648 metais ir turtingą dailės paminklų, Viešpaties Kryžiaus cerkvę, kurioje veikia kraštotyros muziejus, išlikusį autentišką senosios rotušės bokšto rūsį su skliauto fragmentu, Lietuvių tautos kančių ir genocido muziejų.
Turbūt retas po Dzūkiją keliaujantis smalsuolis neužsuka į vos už kelių kilometrų nuo Merkinės esantį Česukų kaimą, kuriame stovi bioenergetinė piramidė. Šį objektą surasti nesunku net neklausinėjant vietinių. Iš Merkinės pasukus Druskininkų ir Gardino keliu netrukus pasirodo nuoroda į piramidės. Jos link važiuojama nuostabiu Merkio krašovaizdžio draustiniu. Kaimas pasiekiamas siauru miško keliuku.
Povilo ir Onutės Žėkų sodyboje pastatyta 12,5 metrų aukščio ir 22 metrų skersmens stiklinis kupolas bei kryžiai prieš jį kasdien sutraukia minias žmonių. Nesiimsiu tvirtinti, kad įėję į, kaip teigiama, energetinių galių turinčią piramidę pagysite ar atgausite dvasinę pusiausvyrą, nes gebėjimas išvysti ar patirti stebuklą priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Tačiau apžiūrėti statinio konstrukcijas ir bent keletą minučių pasėdėti jo viduje įdomu visiems.
Jeigu viešnagės metu į piramidę nebus autobusais atvežtos kelios grupės maldininkų ar turistų, jums bent jau pasiseks pajusti tylą ir ramybę. Jeigu bus atvykėlių antplūdis, galbūt išvysite, kaip šeimininkas Povilas sugeba mandagiai paprašyti svečių į piramidę neiti su rankose smilkstančia cigarete ar nugertu alkoholinio gėrimo buteliu. Tai mačiau savo akimis, nors tuo gal ir sunku patikėti. Piramidės viduje pamėgo koncertuoti įvairūs atlikėjai. Dažniausiai skamba sakralinė muzika, tačiau akustika šioje vietoje tikrai maloniai nustebina.
Kitas traukos objektas su piliakalniu – nuo 1044 metų minimas dzūkų kaimas Liškiava, kuriame gyvena vos per 30 gyventojų. Greičiausiai iki šios vietos nuvažiuoti galima iš Merkinės pasukus keliu, vedančiu Lazdijų link, o už kelių kilometrų pasukus vieškeliu pro Panarą. Turint laiko verta užsukti aplankyti šiame kaime įsikūrusią Pilnų namų bendruomenę.
Liškiava – itin Lietuvos ir užsienio turistų mėgstama vieta, nes joje galima išvysti ne tik miškingą Dzūkijos kraštovaizdį, bet ir paskutiniais metais atnaujintą Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią. Su buvusiu dominikonų vienuolynu ji sudaro vientisą ansamblį.
Jeigu čia atvyksite penktadienį arba šeštadienį, didelė tikimybė, jog viename iš prieš kelerius metus kultūros ir turizmo reikmėms pritaikyto ansamblio pastatų išvysite švenčiančius vestuvininkus. Tuoktis ir šioje vietoje puotauti vis dažniau pageidauja garsūs Lietuvos žmonės.Ant Liškiavos bažnyčios kalno stovinti Švč. Trejybės bažnyčia – vėlyvojo baroko perlas, garsėjantis stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, kuris yra tapytas ant drobės ir dengtas sidabro apkaustu.
Liškiavos bažnyčia lankytojus it magnetas traukia dėl po ja išlikusių rūsių. Anksčiau čia buvo laidojami dominikonų vienuoliai, o dabar įkurtas muziejus. Į jį patenkama čia pat bažnyčioje įsigijus 5 litus kainuojantį bilietą. Pataupyti nereikėtų, nes tai, ką išvysite, paliks įspūdį.
Laiptais nusileidus į drėgme dvelkiantį menkai apšviestą rūsį galima apžiūrėti ne vieno šimtmečio senumo Liškiavos apylinkėse rastus buities daiktus, liturginį paveldą – kunigų drabužius, medinį bažnyčios altorių, kitus religinės paskirties daiktus.
Bene labiausiai drąsių smalsuolių dėmesį patraukia požemyje sustatyti karstai. Keli iš jų – atviri, tačiau pridengti stiklu. Pro jį puikiai matosi čia amžiams atgulusių dominikonų kaulai ir kaukolės su išbyrėjusiais dantimis. Dažnas muziejaus lankytojas šnabždėdamas taria, jog jaučiasi lyg siaubo filme, o mumijas iš taip arti apskritai mato pirmą kartą savo gyvenime.
Iš bažnyčios ir vienuolyno turistinis maršrutas veda piliakalnio link. Maždaug kilometro atstumą galima nueiti pėsčiomis. Jeigu nenorite grįžti, galite iki piliakalnio nuvažiuoti automobiliu. Liškiavos piliakalnis gerokai platesnis ir ilgesnis nei Merkinės ar Punios. Nuo jo atsiveria tikrai kerintis vaizdas į Nemuno vingius, miškus ir vienuolyną. Ant piliakalnio stūkso mūrinės pilies bokšto likučiai. Legendos pasakoja apie po Liškiavos pilimi esančią olą su auksu tviskančiomis sienomis.
Ar iš Liškiavos trauksite į vos už 8 kilometrų esančius Druskininkus, priklauso nuo jūsų jėgų ir to, kiek laiko sugaišote žvalgydamiesi po piliakalnius ir miestelius. Išvažiavus anksti ryte laiko tikrai turėtų pakakti.
Iveta Skliutaitė
Susijęstraipsniai
