Graikai turi meilės deivę – Afroditę, romėnai – Venerą, mes – Mildą. Pagal baltų mitologiją, ši deivė globoja meilę, laisvę ir piršlybas. Senovėje deivės Mildos šventė buvo švenčiama gegužės 13-ąją ir ta diena vadinama meilės diena.
Šiais laikais daugelis meilės dieną, iš svetur atkeliavusią, švenčia vasario 14-ąją, šv. Valentino dieną. Tačiau kasmet, atsiranda vis daugiau žmonių atsigręžiančių į senuosius tautos papročius ir Meilės dieną švenčia kartu su atbudusia ir žieduose skendinčia gamta, gegužės 13-ąją.
Senovės lietuviai deivės Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Pasak mitologijos, Milda apskrieja pasaulį oro vežimu, kurį traukia balti tarsi sniegas balandžiai. Deivė meilę į žmonių širdis siųsdavo ir pati, ir sūnaus, sparnuoto nykštuko, padedama, esą jis užkrėsdavo žmonių širdis meilės nuodais.
Manoma, jog prieš daugelį amžių Mildos šventykla stovėjo Vilniuje, kunigaikščio Gedimino sode, dabartiniame Kryžių kalne. Kaune esą buvę dvi meilės deivės šventyklos – Svirbigaloje (dabartiniame Aleksote) bei alkoje – Nemuno ir Neries santakoje.
Anot Etnologės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Pranės Dundulienės, manoma, jog deivę Mildą vaizduoja 7,5 centimetrų aukščio žalvarinė statulėlė, rasta 1840 metais Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su gėlių puokšte rankoje, 1782 metais rasta Kaune, 1400 metais statytame name, kuris priklausė kunigui. Tačiau jos išsaugoti nepavyko, nes kunigo padėjėjas Mingaila, pamatęs nuogos moters statulą, palaikė tai nepadoriu dalyku ir sudaužė ją į gabalus. Dionizas Poška rašė, jog Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Beveik nebeliko deivės Mildos atvaizdų, tačiau meilė turi daugybę veidų, tereikia tik jį pamatyti akimis ir pajusti širdimi.