Lazdijų rajono taryba palaikė mero Artūro Margelio iniciatyvą iš savivaldybės biudžeto skirti 20 tūkst litų dokumentinio filmo apie Kalniškės mūšį kūrimui. „Istorijos įamžinimas yra mūsų garbės reikalas ir pareiga”, – beveik prieš metus teigė Lazdijų rajono vadovas, sužinojęs, kad bus kuriamas filmas apie jų rajone vykusį vieną didžiausių ir svarbiausių tautos rezistencinių mūšių.
Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas patikino, jog alytiškiai taip pat neliks nuošalyje ir skirs pinigų tokio reikšmingo mūšio už tautos laisvę įamžinimui dokumentinėje juostoje, tačiau dar negali įvardinti konkrečios pinigų sumos.
Manoma, jog bendras filmo biudžetas bus apie trečdalis milijono litų.
Alytaus rajonas taip pat susijęs su garsiuoju Kalniškės mūšiu – kovoje žuvusių parizanų palaikai buvo atvežti į Simno aikštę ir išniekinti. Po trijų dienų žuvusieji buvo užkasti Simno ežero pakrantėje. Tik po 43 metų partizanų palaidojimo vietoje buvo pastatytas kryžius, kurį padarė ir pastatė Kalniškės mūšio dalyvis Edmundas Austrevičius. Dar po metų – 1989 metais, partizanų palaikai amžinojo poilsio atgulė Simno kapinėse.
Filmas apie 1945 metų gegužės 16-17 dienomis Kalniškės miške vykusį mūšį bus antrasis žurnalisto, scenaristo ir dokumentinų filmų režisieriaus Aleksandro Matonio ir jo tėvo Juozo, taip pat dokumentinių filmų režisieriaus, kino bei televizijos operatoriaus, darbas iš suplanuoto 30 dokumentinių filmų ciklo apie žymiausias lietuvių pergales mūšiuose per visą tautos istoriją. Pirmasis dokumentininkų šio ciklo darbas – didelio susidomėjimo sulaukęs filmas „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris”.
A. Matonio teigimu, būtent po Kalniškės mūšio įvyko lūžis partizaninėje kovoje – buvo nuspręsta keisti kovos taktiką ir pradėti priešintis mažesnėmis grupėmis.
Dokumentininkams aktyviai talkina Kalniškės mūšio istorija ne vienus besidomintis bei daug informacijos turintis iš Lazdijų kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis UAB „Justicija” direktorius Vaidas Šalaševičius, kuris ir yra filmo sukūrimo idėjos ininiciatorius.
Filmą ketinama baigti 2015 metais. 70-osioms Kalniškės mūšio metinėms paminėti.
Likę gyvi mūšio dalyviai prisiminimuose rašė, kad tuo metu Kalniškės miške buvo apie 100 partizanų, kuriems vadovavo Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas, jam talkino Aleksandras Padimanskas-Šarūnas. Šį nedidelį lietuvių partizanų būrį užpuolė 1-ojo Pabaltijos fronto NKVD kariuomenės 220-sis Kutuzovo ordino pulkas. Nelygioje žūtbūtinėje kovoje buvo nukauta keliasdešimt partizanų, tarp kurių buvo ir snaiperė vado žmona Albina Griškonytė-Neifaltienė, slapyvardžiu Pušelė. Užpuolikų nuostoliai buvo apie dešimt kartų didesni. NKVD prarado kelis šimtus karių. Lietuvių narsa pribloškė Sovietų kariuomenės vadus – parizanai sugebėjo prasiveržti iš reguliariosios kariuomenės apsupties. Savo raportuose rusų vadai pranešė įveikę ginkluotos „gaujos” pasipriešinimą. Tačiau lietuviams pralaimėjimas prilygo pergalei, patvirtinusiai mūsų tautos narsą ir ryžtą.
Kiekvienais metais gegužės viduryje Kalniškės miške mūšio vietoje žuvusiems partizanams pagerbti rengiami minėjimai, kuriuose dalyvauja žuvusiųjų artimieji, rezistencinių kovų dalyviai ir visi, kuriems brangi tautos praeitis ir svarbi ateitis.