Mirė Paršėkininkų (Alytaus r.) televizijos įkūrėjas, savininkas, operatorius, laidų kūrėjas, Alytaus rajono šviesuolis Vladas Krušna (1949 – 2014). Vladas buvo gerai žinomas ir kaip skulptorius, daugelio Alytaus rajone esančių skulptūrų autorius, vitražų meistras, tapytojas.
Ne taip seniai buvo surengtas ir autorinis V. Krušnos kūrybos vakaras „Kuri – vadinasi ieškai…“. Renginys dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sodybos klojimo teatre vyko ypatingomis aplinkybėmis – siaučiant liūčiai, griaudžiant ir žaibuojant, nutrūkus elektros tiekimui – prie žvakių šviesos.
Dar šį mėnesį Krokialaukio daugiafunkciame centre V. Krušna atidarė ekspoziciją „Spalvų darnoje atgimstu“, deja, ji tapo paskutine kūrėjo paroda. Krokialaukio daugiafunkciame centre paroda – iki vasario 28 d. 19 val. V. Krušna bus šarvojamas Santaikoje (Alytaus r.) ir laidojamas kovo 1 d. Karstas iš Santaikos parapijos namų išnešamas 13 val.
- Siūlome perskaityti Saulės Pinkevičienės („Alytaus naujienos“) publikaciją ir prisiminti V. Krušnos gyvenimą, kuris čia pateikiamas fragmentiškai, tačiau itin taikliai – nuo kūrybos, dvasinio kosmoso iki meilės šalia esantiems kaimo žmonėms.
Ar teko girdėti apie mažiausią Lietuvoje televiziją – Peršėkininkų kaime, Alytaus rajone, įsikūrusią PTV? Unikalios televizijos įkūrėjas Vladas Krušna jos pavadinimą šifruoja ironiškai, pagal pirmąją raidę „P”: „Peršėkininkų, privati, provincijos, o kadaise dar ir piratinė“.
Jo paties asmenybei ir polėkiams atskleisti gali maža pasirodyti ir abėcėlės, nes čia telpa viskas – kūryba, kosmosas ir meilė šalia esantiems kaimo žmonėms, kuriems PTV – galbūt vienintelis šviesos langas.
A
Antena – išskirtinis, iš toli matomas orientyras, žiemą ar vasarą neklystamai nurodantis kelią į Laimos ir Vlado Krušnų namus Peršėkininkų kaime. Ši antena lemia, kad jau dvidešimt metų per tris rajonus sklinda PTV bangos. Teoriškai transliacijos matomos 30 kilo-metrų spinduliu Jiezno, Marijampolės ir Varėnos krašte, praktiškai – gal dar toliau.
B
Biznis? „Iš televizijos biznio nepadarysi, dūšiai šitas užsiėmimas”.
C
Cepelinus Laima Krušnienė gamino, kol Vladas aprodė antrame namo aukšte įsikūrusią montažinę, tiesioginio eterio studiją, transliacinę, iš kurios kas vakarą rodomos PTV laidos. Sėdę prie stalo, gyrėme vaišes, tik šeimininkas valgyti neskubėjo („šnekumas mano į senelį, jo irgi nenutildysi, būdavo“), o mums jau kylant tarsi ir nusivylė: „Jau? Namo? O apie kvantinę fiziką kada kalbėsimės?“.
D
„Dainavos kraštas“ – autorinių V. Krušnos laidų ciklas, pelnęs 2003 metų geriausios TV laidos konkurso specialųjį prizą. TV kritikas Skirmantas Valiulis anuomet apibūdino ją kaip prieš priešą videoklipiniam greičiui, o Vladą išskyrė už pastangas į mūsų kultūros skaudulius žiūrėti šiek tiek „iš dangaus“.
Šiuo metu laidai skiriama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo parama – vienintelis finansinis palaikymas, kurio sulaukia Peršėkininkų TV, jeigu prašo – sulaukia ir Alytaus rajono savivaldybės paramos.
V. Krušna rodo sukaupęs 20 metų „Dainavos krašto” archyvą – unikalų istorijos paveldą. Laidose įamžinti meno kolektyvai, kaimo renginiai, šventės. Ir ne kokie poros minučių („noriu, kad žmogus kaip ten būtų pabuvęs”), o kelių valandų trukmės reportažai. Vietos žmonės kalba, kad šiose laikmenose – ne tik istorija, bet ir visas jų gyvenimas. Užaugo nepriklausomybės vaikų karta, vieni gimė, kiti paseno. „Vargu ar kam nors tai yra reikalinga”, – tarsteli.
E
„Europos Sąjunga – jai dabar lietuvis pataikauja, nes tokią kvailą madą turi. Nepatinka man beprasmis nuolankumas. Ledai derlių sudaužė, ir ką, – „ačiū dangui”? (Beje, rimtos šiuolaikinio mokslo teorijos sako, kad religijų kilmė – iš ateivių. Kristupas Kolumbas, kai nuplaukė į Ameriką, vietos gyventojams irgi kaip Dievas apsireiškė.)
Ne, aš savyje nuolankumo neturiu. Atvožnas esu, nes jei būčiau bijojęs – nieko ir nepasiekęs būčiau. Bijai vilko – neik į mišką”.
F
„Filosofija – jinai mane palaiko. Dar yra fizika ir astrologija, jos mane labiausiai domina – be kūrybos.“
G
Grušui – savo vitražo specialybės mokytojui, pas kurį mokėsi privačiai, V.Krušna ir šiandien esąs dėkingas už pasitikėjimą. Mokytojas sakydavo: „Turbūt žmogus pats sau yra didžiausias diplomas, tik nuo tavęs priklauso, ar norėsi sužinoti, išmokti“. Ir dar tas pats Bronius Grušas Vladui prasitarė, jog šis laimingas, nes nebaigė Vilniaus dailės instituto, kuris įvaro į standartinius akademinius rėmus.”
(V. Krušna baigė tapybos studijas Maskvos liaudies menų universitete, jo kūrybinės veiklos sritys – skulptūra, tapyba, vitražas.)
I
Investicijos. Daugiau kaip 10 metų V. Krušna savo televizijos laidoms naudojo savadarbį retransliatorių, šį gavo dovanų iš Juragių už Sausio 13-osios aukų atminimui sukurtą skulptūrą. Televizija – jo pomėgis, kuriam skyrė didesnę dalį už medalius, skulptūras ir paveikslus uždirbtų lėšų, viskas „į dangų”.
Kiek investuota – neskaičiavo, bet turbūt antras namas galėjo išaugti. Išlaidų būta tikrai daug, nes per 20 metų smarkiai keitėsi technologijos: buvo vaizdo kasetės, paskui – DV, PAL sistema keitėsi į SECAM, o dabar – analoginė TV į skaitmeninę. Leidimas ją transliuoti jau gautas, bet vėl reikės investuoti apie keliasdešimt tūkstančių litų.
V.Krušna prisipažįsta: būti menininku, turėti televiziją nėra lengva, nes kūryba ir entuziazmas dažnai būna finansiškai nuostolingi. Prisiminęs pirmuosius žingsnius kūrybos link, ieškojimus ir atradimus, dėkoja žmonai Laimai, kuri visada buvo šalia. Ne veltui garbingoje namų vietoje išdėliotos padėkos – iškalbingai – jiems abiem skirtos.
J
Jungti PTV transliaciją kas vakarą privaloma laiku, tai yra 20 valandą, nes žiūrovai laukia prie ekrano. Todėl V.Krušna yra tam tikra prasme pririštas prie savo pomėgio, namų ir televizijos, o vasarą – prisipažįsta – jam toks azartas žvejoti! Pats žuvų kibimas vakarais, bet ką darysi?
K
Kino projektorių, patį pirmąjį, Vladas dar kolūkio laikais pasidarė savo rankomis. Nemokamai rodė namuose kiną kaimynams, kurie iki kino teatro negalėjo nuvažiuoti dėl amžiaus ar sveikatos, dar kino mechanikui vaišių nupirkdavo, kad leistų juosta pasinaudoti. „Čiudnas nuo vaiko buvau, norėjau tapti kosmonautu, lėktuvus konstravau. Kiti futbolą žaidė, o aš sporto niekada nemėgau”, – šypteli.
Vėliau perskaitė laikraštyje apie tikrą technikos stebuklą – kino kamerą ir taip užsinorėjo, kad po pagalve straipsnį pasidėjęs laikė. Pradėjo filmuoti dokumentinius filmus, žurnalą apie kolūkio gyvenimą, kurį įgarsinti padėjo Jaunimo teatro aktoriai. Peržiūros vietiniams žmonėms tapdavo didžiausia metų švente.
L
„Langas, tikras šviesos langas – štai, kas kaimo žmogui yra televizija. Kai Sovietų Sąjunga griuvo, iš kultūros kaime liko griuvėsiai, apleisti kultūros namai. Būdavo, pafilmuoji vieną kitą kolektyvą, dainininką ar muzikantą, – lyg ir pagalba kultūrai.
Laidas kuriant smagus pats bendravimas su žmonėmis, padarai kūrinėlį, – lyg ir vargo nebuvo – matai rezultatą, džiaugsmas apima. Norisi parodyti paprastą žmogų, kuris tiesiog gyvena ir dirba, bet TV ekrane jį visi pamato kitaip”.
M
„Mene, atvirai kalbant, visuomet turėjau svajonę, kad kūrėjui nereikėtų elgetauti, daryti kičo, pataikauti nesveikam skoniui, kad jis būtų laisvas nuo tokių dalykų”.
N
Namą Peršėkininkų kaime Vladas ir Laima Krušnai pasistatė savo rankomis, įveisė sodą. Antrame aukšte įsikūrusi PTV, kuri tarsi ir šeimos narys – reikia auginti, puoselėti ir išlaikyti. „Gal gerą žmoną turiu? Visko buvo. Bet dabar jau jinai televizijos nori, ne aš. Sako, verksi, Vladai, jei televizijos neliks! Tikriausiai Laima teisi“, – nesiginčija.
O
„Organiškai nepernešu reklamos ir stengiuosi jos nerodyti!“.
P
„Paukštis esu, laisvas paukštis visuomet ir norėjau būti. Turiu savo požiūrį. Pasirodo, negalima, įginė į rėmus – kaip visus. Socializmo nekenčiau, kapitalizmo nekenčiau. Esu toks, koks esu, sakau, ką galvoju, kartais paskui gailiuosi, bet negaliu savęs pakeisti. Su mano charakteriu sunku”.
R
„Reinkarnacija tikiu, ją suprantu kaip informacijos perkėlimą. Ai, kiti sako, – tu – mistikas, bet man atrodo, kad nuo to, kas skirta, niekur nepabėgsi, ir gyvenimą tęsi toje klasėje, kurioje baigei. Jei likai antriems metams, – ten ir sugrįši“.
S
„Svajoju išlikti žmogumi, ištverti, noriu būti reikalingas. Būna lūžių, bet esu laimingas, kai juos nugaliu”.
Š
Šuniukas Kudliukė, kurio sargus amsėjimas pasitinka svečius, – Vlado numylėtinis. Žmona tik ranka numoja, girdi, net per daug. „Žiūrėk, paklaus, ar šėriau, o pats jau eina į kiemą skanėstu saujoje nešinas“, – šypsosi Laima. Tai ji šalčiu stingdantį žiemos vakarą išgirdo kieme tylų inkštimą ir rado pamestą šiltą pūkų kamuoliuką, kuris tapo naujų šeimininkų numylėtiniu ir namų sargu.
T
Tapyba – dar viena didžioji V. Krušnos aistra, tik dabar rečiau jai atsiduoda, nors gruntuotų drobių ne vieną pasiruošęs turi. „Finansai apramina”, – neslepia ir kviečia pasižiūrėti paveikslų. Jie atspindi įvairialypę, į bet kokius rėmus sunkiai telpančią asmenybę. Sunku patikėti, kad tai – to paties autoriaus darbai. Abstrakcijos ir realistinė tapyba iš natūros, kosminiai simboliai ir fotografiškai tikslūs vaizdiniai, įkvėpti, pavyzdžiui, JAV astronautų, išsilaipinusių Mėnulyje.
„Stengiuosi, kad niūru nebūtų, juodumos ir taip pakanka aplinkui”, – sako V. Krušna. Ką tai reiškia, galima tik numanyti. Lemtis Vladui negailėjo tragiškų netekčių, anksti palaidojo artimuosius. „Visada norėjau daryti žmonėms gera,” – tarsi paaiškina, kur jo stiprybė.
U
UFO – tarptautinis lietuviškojo NSO (neatpažintas skraidantis objektas) trumpinys gerai žinomas Peršėkininkų TV žiūrovams. V.Krušna nuo vaikystės domisi fantastika, kosmosu, astronomija ir astrologija, todėl ir dokumentinius filmus eteriui daugiausia pasirenka iš savo paties mėgstamos srities. Ne vienas žiūrovas ačiū pasako ar net¬gi padiskutuoti apie nežemiškas civilizacijas užsuka.
V
„Viskas man įdomu, todėl ir jaučiuosi laimingas, – astrofizika, filosofija, fotografija, skulptūra, muzika, tapyba, piešimas, kinas, televizija. Net depresija neima! Jei liūdna – pagrajinu, noriu piešti – piešiu, televizija – irgi džiaugsmas, kaimo žmonės žiūri ir kaifuoja.