– Sveika, Lietuva, – užlipęs ant aukšto piliakalnio, šaukiau Alytuje. Šovė man mintis, kad gal būt elgiuosi ne visiškai racionaliai. Visai kitas efektas gavosi, kai nusprendžiau Lietuvą ir jos žmones, sveikinti su vergo dalia, nuo tvarto, esančio uošvės kieme.
Atvažiavę du policijos ekipažai, atitvėrė Dzūkų gatvę, iš abiejų galų. Šiukšlių surinkimo automobilis pristatė mėlyną konteinerį, rinkti tuščias alaus skardines, sumuštinių pakuotes ir įvairiausius reklaminius bukletus ir, savaime aišku, plastikinę tarą… Jokio dėmesio iš visuomenės, tiesiog vemti verčia, kokie tie žmonės abejingi.
Sugalvojau prikepti blynų, darže surinkau atitirpusius moliūgus, dėl skonio pabarsčiau akciziniais miltais. Iš pažiūros, blynai atrodė šauniai, tik valgyti – netinkami, kartą atsikandus ir jau – sotus. Maniau, jog Lietuvoje pasilikau vienintelis, bet atsibastė pulkas kačių, dar keli nupiepę šunys, tai ir visa gyvūnija, išsaugota ES gyvūnų apsaugos asociacijos dėka.
Kitą dieną paštininkas, registruotu laišku pristatė, apmokėti skirtą sąskaitą, kur buvo įkalkuliuota policijos pareigūnų tvarkos palaikymo triūsas, aplinkos apsaugos darbuotojų kaštai, vienas mėlynasis konteineris buvo įvertintas daugikliu „X“, kadangi iki šiol dar nežinoma, kiek žmonių dalinsis šį pyragą.
Labiausiai buvo malonu, jog sveikindamas Lietuvos žmones su vergo dalia, sulaukiau didelio Valdiškos mokesčių inspekcijos dėmesio – nurėžė dalį karinės kankinio pensijos, juk akcija privati – komercinė, taigi ir PVM-ui vietos yra…
Gailėjausi nepasinaudojęs šiuolaikinėmis informacinėmis sistemomis. Klaidas reikia taisyti, griebiau nuo stalo mobilų ir sumaigiau, metro ilgumo žinutę, turinio esmė – pranešimas nuo stogo. Jau vakare mane užpuolė interesantai… jie man ir praskaidrino nuotaiką.
Rašo toks tūlas Šciukinas, – nesiųsk man intelektualių veikalų, nes neturiu laiko skaityti. Taigi jis net raidžių nepažysta, ką jau čia apie rašybą ar skaitybą kalbėti. Pamenu, kaip jis surado vietą gyvenime. O buvo taip: ties Metelio ežeru, susirinko radistai paminėti savo idiotišką egzistenciją.
Pasikėlė antenas, radijo klausosi, vienas toks ir šaukia, – DX sklinda iš ežero gilumos… Sumetė antenas į vandenį ir pajungė fazę. Netruko pasirodyti paviršiuje didelė lydeka, o iš jos vidurių, iš tiesų sklinda, – ti-ti-ti …ta-ta-ta…ti-ti-ti… – Gelbėkite, lydekos pilve kankinys esąs…
Viskas būtų gerai ir pasibaigę, jeigu ne gamtos apsaugos inspektoriai. Niekaip negalėjo jie patikėti mano pasakojimu, kad lydeka buvo sugauta teisėtai: Motina lydeka atsivedė žuvelę, o jos naujagimį prarijo Rusiška Ščiuka, taip išgelbėtasis ir tapo Ščiukinu ir šiandien jį taip vadina…
O mane vadina – Baronu, kiti dar – paklaikusiu rašytoju, todėl esant 55 metų išleido į pensiją. Baigėsi tuo, kad baudą sumokėjo klubas, pirmininkas tapo kaušu ir daugiau visuomenėje nesirodė. Visiems sakėsi, jog konstruoja kirogazą, dar teigė, kad, – kiekvienam savo, – taip jis suvokdavo sadistinę Lietuvoje demokratiją.
Dar kiti interesantai iki šiol vaikosi po miestą paštininkus, reikšdami pretenzijas, kam pastarieji siunčia laiškus, juk ištrynus pranešimą didėja šiukšliadėžėje turinys…