Du Vilniuje gyvenantys ir studijuojantys alytiškiai – vokalistas, tekstų autorius, į rankas boso gitarą netikėtai paėmęs Linas Kubekas, būgnininkas Mantas Tamulionis ir jiems talkinantis gitaros meistras Augustas Masevičius – tai lietuviškai dainuojanti originalaus, nuotaikingojo bliuzroko grupė „Movo“.
Interviu pateikia kovo 2 dieną sostinėje vyksiantys „Tėtės apdovanojimai“ (jei nedavė M.A.M.A – duos T.Ė.T.Ė:), kurių teigimu – „Movo“ – tai grupė, pernai su trenksmu įsiveržusi į Lietuvos muzikos sceną.
– Ką reiškia „Movo“?
Mantas Tamulionis: Galvojau, kad bus šitas klausimas… na, mums jis gal ir reiškia kažką, bet nusprendėm neakcentuoti tos istorijos. „Movo“ tiesiog gerai skamba.
Augustas Masevičius: Aš žinau, kad „Movo“ – tai toks autoservisas Italijoj. Galima su tuo susieti.
– Dar vienas iš įprastų klausimų: kaip susipažinote?
Augustas: Mes su trečiu grupės nariu (Linas Kubekas) esame kursiokai, susipažinome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoj.
Mantas: Aš irgi ten studijuoju, bet su Linu buvome pažįstami nuo vaikystės. Anksčiau šiek tiek grojom, tada kažkaip nusprendėme, kad norim vėl kažką daryti ir mums trūko žmonių, o Linas pasakė: „Turiu kursioką, kuris irgi groja“.
– Kai buvote vaikai, kuo norėjote tapti užaugę?
Mantas: (ilga pauzė)… Gal tavo įdomesnė istorija?
Augustas: Aš tai šiaip labai mažai prisimenu vaikystės. Gal nuo devintos klasės maždaug atsimenu, bet… kažkada norėjau būt aktorium, prisižiūrėjęs Jim‘o Carrey filmų. Tik ne astronautu!
Mantas: Aš tai šiaip toks aktyvus vaikas buvau, nuo pirmų klasių mėgdavau būt seniūnu, į visuomeninę veiklą buvau linkęs, tai gal prezidentu kokiu?… Tik muzikantu būti niekada negalvojau. Mama bandė nuvesti į muzikos mokyklą, bet kai vesdavo, tai vis pavėluodavo – stojamieji egzaminai būdavo pasibaigę. Taip ir nelankiau jos.
Augustas: Aš irgi niekada nenorėjau būt muzikantu.
Mantas: Ir – deja…
Augustas: Matyt, kažkaip vieną dieną galvą susitrenkiau.
– Gal visgi pamenat, ar vaikystėje buvo tokių grupių, kurios iki dabar jums labai patinka?
Augustas: Turbūt pirmąkart įsimylėjau muziką, kai išgirdau punk‘ą – „Ramones“ – ir pagalvojau: „čia tai muzika“.
Mantas: Labai daug kas pradeda nuo punk rock‘o. Tai toks lengvai prieinamas žanras, kurį pats gali greit pagroti, paėmęs instrumentą. Gal energija žavi.
Augustas: Aš dar vaikystėje turėjau tokį kasetinį player‘į ir Shakin‘ Stevens kasetę. Ten rock‘n‘roll‘as buvo. Tai va, čia pirmasis mano prisiminimas iš vaikystės.
– Ar dabar yra kokių nors lietuviškų grupių, kurioms norėtumėte paspausti ranką?
Mantas: Na, savo veikloje ir šiaip tenka bendrauti su įvairiomis grupėmis. Yra daug tokių, kurios mums padeda, todėl nesinori būti subjektyviems. O iš tų, kuriuos žinau tik iš jų kūrybos, tai… labai asmeniška kiekvienam. Man „ReedNoBras“ patiko, gaila, kad buvo jau paskutinis jų koncertas.
Augustas: Aš tai manau, kad šiuo metu viena geriausių lietuviškų grupių yra „Kūjeliai“. Taip, „Kūjeliai“. Labai faini trys vaikinukai groja folk‘ą – liaudišką instrumentalinę ir vokalinę muziką. Visiem rekomenduoju paklausyt ir gyvai juos pamatyt.
– Turbūt jūsų žinomiausia daina vis dar išlieka „Ką jie tau padarė“. Kaip gimė ši daina?
Augustas: Pasiėmiau gitarą, tada gimė muzika, tada mes susitikom trise, parodžiau akordų progresiją ir kažkaip per vieną dieną sukūrėm žodžius.
Mantas: Tai buvo pati pirma daina. Mums vos tik susirinkus kartu groti, atsirado kokie keturi rifeliai, kurie dabar jau beveik visi yra įgyvendinti.
Augustas: Jei ne ši daina, nemanau, kad mes dar grotumėm.
Mantas: Atsimenu, kad kai tik įsirašėm šito „Ką jie tau padarė“ gabalo rifą, pradžioje jį pavadinom tiesiog regiu (reggae). O žodžių idėja kilo man, bet vėliau kartu ją išplėtojom. Tuo metu dirbau dieninį darbą ir kai važiavau į jį pro mišką, tiesiog pamačiau sumestą krūvą nukirstų medžių ir pagalvojau: „Žmonės, ką tie medžiai jums padarė?“
– Tai čia apie medžius? Galvojau, gal apie žmones!
Mantas: Oi, gal ir nereikėjo atskleisti. Žmonės skirtingai kartais įsivaizduoja. Na, bet baltas kraujas… ši daina tikrai apie medį.
– Paklausius jūsų dainų žodžių – neatrodo, kad esate pati romantiškiausia grupė pasaulyje. Šnekat apie baltą kraują, siūlot supjaustyt širdį… Ar bent Valentino dieną švęsit?
Augustas: Švęsim!
Mantas: Tų žodžių prasmė perkeltinė. Pavyzdžiui „Supjaustyk širdį gabalais“ išreiškia agresiją, kylančią žmogui, kuris jaučia pavydą. Bet juk jis tikrai neims peilio. Daina yra apie vidinius išgyvenimus: kiekvienam, net ir taikiausiam pasaulio padarui, kartais kyla pyktis. Sukursim ir apie meilę gal kada nors.
– Kaip jums sekasi su pirmuoju albumu?
Mantas: Judam, tik gaila, kad iki T.Ė.T.Ė apdovanojimų dar neturėsim jo. Aišku, visada norisi, kad sektųsi geriau, pavyzdžiui, jau šiandien turėti albumą rankose, bet viskas nesigauna taip greit, kaip tikiesi. Dabar jau esame įgavę pagreitį: turime pasidarę grafiką, kaip mes dirbam, numatę albumo išėjimo datą, dar nenorime jos paskelbt, bet, manau, labai greit tai padarysim. Tai va, galim pasakyt klausytojams: dviejų savaičių bėgyje jus turėtų pasiekti pirmasis singlas iš albumo. Tokios, va, džiugios naujienos.
– O kaip sekėsi įrašinėti albumą?
Augustas: Albumo įrašymui mums davė tris paras negyvenamame name. Patiko vien dėl skambesio: tai buvo labai didelė erdvė, aukštos lubos. Įrašėme būgnų partijas. Tačiau viso albumo dar nėra: turime tik pusę medžiagos, bet taip pat ir didelę komandą, kuri mums padeda. Dar norime išmėginti kitų instrumentų skambesius: sintezatoriaus, violončelės, smuiko. Procesas vyksta.
Mantas: Kai buvome išvažiavę, pagrindinis tikslas ir buvo susikurti tokią atmosferą, kurioje galėtume atsipalaiduoti, jaustis laisvai, kad nevaržytų svetimos studijos sienos ar nebarbentų už durų kiti atlikėjai, sakydami: „Jūsų laikas baigėsi, jau turėjote išeiti“. Norėjosi laisvės laike. Kaip Augustas minėjo, skambesys irgi buvo viena iš pasirinkimo priežasčių. Standartinėje studijoje būgnai įrašomi mažoje patalpoje, todėl skamba labai sausai ir uždarai, o mums reikėjo erdvaus garso. Tai tikrai atsispindės įrašuose, skambės išskirtinai.
– Pernai jūs labai daug koncertavote. Kur patiko labiausiai?
Mantas: Skaičiavome, kad per praeitus metus grojome 35 koncertus. Visai daug. Man patiko pas Augį.
Augustas: Jo jo jo! Smagiausi koncai buvo mano gimtajame mieste Šakiuose. Net nesitikėjome, kad ten vyks kažkas smagaus, tiesiog atvažiavom į mano miestą pakoncertuot. Mano gimnazijoj garsas buvo siaubingas – kaip bažnyčioj! Aidi viskas, nieko nesigirdi. Bet tie žmonės… devintos, dešimtos, vienuoliktos klasės mokiniai, kurie tūsino kaip šešiasdešimtaisiais. Padarėm diskoteką.
Mantas: Man dar patiko kitas koncertas, taip pat Šakių rajone, Sintautuose. Ten buvo festivalis „Sinta II“. Koncertavom tris dienas iš eilės. Vieną iš jų, va, yra, kuo pasigirt, buvom Kaliningrade, taigi turėjom vieną koncertą užsienyje. Grįžome pavargę, nieko nesitikėdami iš koncerto, bet Sintautuose buvome nustebinti gera scena, aparatūra, 400-500 žmonių, labai geru palaikymu. Man asmeniškai tas koncertas labai patiko. Buvo ir kitų gerų koncertų – ir „Bliuzo Naktys“ ir „Tamsta“ festivalis… Daug labai geros patirties šiais metais.
Augustas: Visi koncertai yra geri, blogų nebūna. Gal išskyrus tą, „Metro“ klube. Bet ne, ir ten buvo gerai.
Mantas: Tai kad mus dar lydi kažkoks keistas dalykas: dažnai tenka groti su sunkiosios muzikos atstovais vienoje scenoje. Praktiškai daugiau nei pusę koncertų tekdavo prieš savo pasirodymą paklausyt dar šiek tiek tokios muzikos.
– Tai grojate su metalistais?
Mantas: Taip. Organizatoriai sudeda mus visus kartu. Dalyvavome viename konkurse, kur vien tokio stiliaus grupės grojo, o mes atrodėm kaip baltos varnos.
– Pernai buvote labai aktyvūs. Ar jaučiate spaudimą išlaikyti publikos susidomėjimą?
Mantas: Yra šiek tiek spaudimo dėl to albumo. Save skatinam, nors gal ir norėtųsi kažkokio didesnio kūrybinio išieškojimo, bet suprantam, kad jei dar ilgiau tempsim ir bandysim dainas toliau tobulinti, jos pradės nusibosti, o klausytojai galiausiai nesulauks jų. Klausyti reikia dabar ir čia, nėra ko laukti.
– O kaip tada jūs suprantate, kad daina jau yra baigta ir nebėra, ką tobulinti?
Augustas: Daina dažniausiai gimsta per penkiolika minučių. Jei po penkiolikos minučių dar kažką galvoji, tai ji greičiausiai niekada ir nebus baigta.
Mantas: Arba bus kažkokia, bet ne itin patraukli.
Augustas: Arba įrašai tą dainą ir po metų galvoji: „O ne, dabar visai kitaip daryčiau viską“.
– Paskutinis klausimas: ko tikitės iš T.Ė.T.Ė apdovanojimų?
Mantas: Bus smagu pasirodyti tokio lygio renginyje. Galbūt mus išgirs nauji žmonės.
Augustas: Per televizorių parodys…
– Rimtai – rodys?
Mantas: Nu va, nerodys…Tai gal nebedalyvaujam?..
Susijęstraipsniai
