Apie alytiškį krepšininką Nerijų Varnelį neretai kalbama kaip apie kandidatą paskutinį sezoną žaisti gimtojo miesto klube. LKL debiutavusi Alytaus „Dzūkija“ buvusio „Alitos“ aukštaūgio į savo gretas nepakvietė, tačiau sportbačių ant vinies jis nepakabino – karjerą tęsia Aukštaitijoje. Praėjusiais metais gerus rezultatus demonstravo LKL ekipoje Juventus“ iš Utenos, šiame sezone Nerijus rungtyniauja NKL lyderio, Molėtų „Tiumeno – Ežerūno“ gretose.
Nerijų Varnelį kalbina Alfa.lt portalas. Interviu – ir klampią, nešvarią krepšinio politiką, tema aktuali ir Alytaus miesto sportui.
Pasakyti, kad 35-erių krepšininkas per savo karjerą matė šilto ir šalto, būtų per švelnu. 2002 ir 2003 m. jis svariai prisidėjo prie iki šiol didžiausio Alytaus miesto krepšinio pasiekimo, kai „Alita“ dusyk iš eilės puošėsi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medaliais. Vėliau N. Varnelis krimto legionieriaus duoną Rusijoje, Ukrainoje ir Čekijoje, taip pat rungtyniavo dar keliuose NKL ir LKL klubuose.
Į gimtąjį Alytų sugrįžęs krepšininkas 2008–2009 m. sezono metu tapo naudingiausiu LKL žaidėju (vidutiniškai pelnydavo po 23 taškus ir atkovodavo po 8 kamuolius). Dar po kelerių metų merdintį Dzūkijos krepšinį bandė gelbėti jau kaip klubo direktorius. Šį laikotarpį Nerijus apibūdina kaip vieną sudėtingiausių savo gyvenime ir neslepia, kad tuometinių miesto vadovų veidmainiškumas jo širdyje paliko skaudžių randų.
Žaidžia vidurio puolėjo pozicijoje
– Praėjusį sezoną „Tiumenas-Ežerūnas“ NKL lygoje liko vos 15 vietoje. Šiemet, finišuojant pirmajam ratui, esate vieni iš čempionato lyderių. Tikėjotės to?
– Galbūt ir tikėjausi, tačiau šiam sezonui esame užsibrėžę šiek tiek kuklesnius tikslus. Žinoma, norime pagerinti Molėtų klubo pasiekimus šioje lygoje, nes kol kas jie buvo kuklūs. Klube man tenka žaisti neįprastoje vidurio puolėjo pozicijoje. Labiausiai mėgdavau rungtyniauti kaip lengvasis arba sunkusis kraštas, tačiau būti greitam trečioje pozicijoje jau neleidžia metai. Pagal dabartinę savijautą man priimtiniau žaisti sunkiuoju krašto puolėju. Sezono pradžioje taip ir buvo, ten jaučiausi gerai. Dabar komandai esu reikalingas kaip vidurio puolėjas. Todėl ir mano statistika nėra tokia, kokios norėčiau (vid. 11 tšk. ir 5 atkovoti kamuoliai – aut. pastaba).
– Jūsų žaidimas tradiciškai pagerėja po Naujųjų. Kas tai lemia?
– Taip, esu pastebėjęs tokį dėsningumą. Geriausią sportinę formą pasiekiu vasarį. Manau, taip turėtų būti ir šį kartą. Žinoma, jeigu nesukliudys traumos ir kiti pašaliniai veiksniai. Viskas gerai – komanda laimi, būnant mano amžiaus, statistikos tikrai nereikia darytis. Atėjau tam, kad padėčiau klubui pasiekti teigiamą rezultatą.
– Jūsų komandos draugas Edgaras Zinevičius šią vasarą dėl drausmės pažeidimų buvo pašalintas iš Tomo Pačėso vadovaujamos Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinės. Ar Edgaras šią pamoką išmoko?
– Jis geras vyras. Kiekvienas darome klaidų. Vieniems jos būda atleistos lengviau, kitiems jų pasekmės būna skaudesnės. Edgarui dėl jo elgesio neturiu jokių pretenzijų. Manau, didelių priekaištų jam neturi ir klubo treneriai bei vadovybė. Jaunystė – kvailystė.
Gyvena gamtos prieglobstyje
– Koks yra bendras NKL lygis?
– Šis sezonas tikrai įdomus. Joniškio „Delikatesas“ prieš mus laimėjo gana dideliu taškų skirtumu. Be to, šią pergalę jie pasiekė rungtyniaudami mūsų namų aikštėje. Taip, yra pora silpnesnių komandų, tačiau iš esmės čempionatas yra lygus. Nuo to tik geriau jauniems žaidėjams, kurie nori pakelti savo meistriškumą.
– Molėtų komandos amžiaus vidurkis gana didelis, todėl lygos tvarkaraštis mums nėra itin parankus. Tenka žaisti dvi dienas iš eilės – penktadieniais ir šeštadieniais. Vyresnio amžiaus žaidėjams tai sudėtinga, jaunimas gali tuo pasinaudoti, ir taip jėgos apsilygina.
– Labai džiaugiuosi, kad tokia lyga egzistuoja. Jaunimui tai puiki mokykla. Jie gali žaisti su krepšininkais, kurie yra sukaupę daug patirties ir gali ją perduoti. Galbūt jie nebėra tokie stiprūs, galingi ir greiti kaip prieš 10 metų, tačiau pliusų gauname ir mes, veteranai. Skirtumas tarp LKL yra didelis, tačiau treniruočių intensyvumas mums padeda palaikyti gerą kondiciją. „Tiumeno-Ežerūno“ komandoje visi laikomės požiūrio, kad esame profesionalai. Tuometinė Lietuvos krepšinio A lyga (LKAL) labai padėjo ir man, kai 1999–2000 m. sezone atstovavau Mažeikių „Naftai“. Po sėkmingo pasirodymo sulaukiau rimto susidomėjimo.
Garsūs žaidėjai traukia į miestelius
– Praėjusį sezoną „Juventus“ komandoje demonstravote solidžią sportinę formą. Kodėl Jūsų ir klubo keliai išsiskyrė?
– Pagrindinė priežastis buvo finansai. Nesutarėme dėl kontrakto sąlygų. Tas skirtumas nebuvo didelis, tačiau klubo vadovai manė, kad tų pinigų nesu vertas.
Čia jų vizija. Stebint iš šalies atrodo, kad labai daug vilčių buvo dėta į jau buvusį vyriausiąjį trenerį Vitoldą Masalskį. Jis galbūt tikėjosi komandoje dirbti ne vienerius metus, o klubo vadovai, pasirinkę komandos jauninimo strategiją, per tam tikrą periodą tikėjosi pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Utenos klubas nepriklauso turtingiausiųjų kategorijai, tačiau kontrakto sąlygas jie išpildydavo visuomet laiku. Tačiau juk gyvename XXI amžiuje, krizė praėjo, todėl, manau, kitaip ir neturėtų būti. Normalūs klubo vadovai planuoja biudžetą, skaičiuoja išlaidas, pajamas rizikos veiksnius. Nebe tie laikai, kai LKL būdavo itin populiaru subankrutuoti, įkurti naują VšĮ ir toliau lyg niekur nieko gyvuoti.
– Kokį įspūdį palieka LKL?
– Iš užsienio lygų sugrįžę lietuviai kaip reikiant kilstelėjo LKL lygį. Jeigu Eurolygos krepšininkus galime apibūdinti kaip aukščiausio meistriškumo žaidėjus, tai sugrįžusius į LKL, kurie gali nulemti mačo eigą ir baigtį, įvardykime stipriais vidutiniokais.
Didelį sąmyšį įnešė Kėdainių „Nevėžio“ komplektacija. Tačiau jiems taip pat ne viskas vyksta taip, kaip planavo prieš sezoną. Žvelgiant mano akimis, Pasvalio „Pieno žvaigždės“ yra pagrindinė pretendentė finišuoti trečia. Nenurašykime Klaipėdos „Neptūno“ ir Prienų „TonyBet“. Štai ir turime 4 komandas, taikančias į bronzą. Pernai to tikrai nebuvo.
– Laikas bėga greitai. 2010–2011 m. atstovavote Pasvalio klubui, kuris tada dar rungtyniavo NKL lygoje, o dabar siekia bronzos. Jums imponuoja tokie klubai, kurie susirenka grandams neįtikusius krepšininkus ir taip siekia rezultato?
– Pasvalys turi labai rimtą rėmėją. Profesionalus sportas paremtas pinigais. Kas jų turi daugiau, tas ir diktuoja madas. Jeigu nori į tokį mažą miestelį prisivilioti gerų krepšininkų, turi jiems pateikti tokį finansinį pasiūlymą, kokio jie nesugebėtų atsisakyti. Juk vilnietis ar kaunietis šiaip sau tikrai nevažiuotų žaisti į Pasvalį.
„Pieno žvaigždės“ nėra stipri iš marketingingo pusės, neišvysčiusi savo klubo įvaizdžio. Pasikalbu su draugais, kurie į šią komandą žiūri kaip į labai gero atlyginimo klubą. Žaisti Vilniaus „Lietuvos ryte“ ar „Žalgiryje“ yra prestižas, o tik po to pinigai.
Alytaus vadovų veidmainiškumas
– Prieš porą metų norėjote padėti bankrutuojančiam Alytaus klubui, tačiau viskas baigėsi tuo, kad likote kalčiausias. Maža to, nukentėjote ir finansiškai. Ar meilė dėl to Alytaus krepšiniui nesumažėjo?
– Tai labai jautri tema. Prisiminus šią istoriją, kartėlis ir apmaudas dar jaučiasi. Gyvenimas toks jau būna – negali pasitikėti žmonėmis, net pačiais miesto vadovais (Alytausgidas.lt pastaba – meru tuomet buvo Feliksas Džiautas, sporto ir rekreacijos syriaus vedėjas, kaip ir dabar – Adomas Andrušaitis), kurių žodžiai ir pažadai pavirto į visišką nieką ir melą.
Laikas po truputį gydo blogus prisiminimus, sunkius išgyvenimus ir stresą. Apmaudžiausia buvo dėl valdžios netoliaregiškumo, nemokėjimo planuoti. Žmonėms buvo pasiųsta aiški žinia, kad krepšinio vystymas atiduotas į netinkamas rankas. Dėl to, kaip ir buvo galima tikėtis, komanda persikėlė į Druskininkus.
Po visų šių reikalų niekam nerūpėjau. Niekas nepaklausė, kaip gyvenu ir kaip man sekasi. Kiek girdėjau, Alytaus ekspertai kalbėjo, kad miesto krepšinis žlugo mano „dėka“. Žinote, turiu savigarbos, todėl jų reikalai man dabar tikrai nėra pirmoje vietoje.
– Vykdėte socialinius projektus, kurie tikrai nereikalauja daug lėšų, tačiau yra reikšmingi. To pasigendama dabartiniame „Dzūkijos“ klube…
– Kai kontrolę į savo rankas perėmė Tomo Pačėso komanda, reikalai ėmė vystytis teisinga linkme. Reikia tikėtis, kad klubas išliks ir ateityje jiems seksis dar geriau nei dabar. Sudėtinga spręsti, kaip kas ką supranta. Aš stengiausi sukurti teigiamą klubo įvaizdį, grąžinti sirgalių ir visos Lietuvos krepšinio visuomenės pasitikėjimą. Galbūt dabartiniai vadovai turiu savų argumentų, kodėl to nesiima.
Jaučiu nostalgiją seniesiems „Alitos“ laikams. Per tą trumpą laiką, kai buvau klubo direktoriumi, nespėjau deramai padėkoti tuometiniam generaliniam direktoriui Vytautui Junevičiui ir klubo direktoriui Linui Jakštoniui. Jie man suteikė fantastiškus karjeros metus, per kuriuos patyriau daug džiaugsmo ir pergalių.
Tokie pozityvūs dalykai užgožia nuoskaudas. Jeigu apima labai blogos mintys apie tai, kiek daug prarasta, prisimenu ir tai, kiek gero man šis miestas davė. Viduje galvoju, kad tas mano bandymas pagelbėti buvo savotiškas skolos grąžinimas. Stengiausi kiek įmanydamas. Paties miesto neišsižadu, ten gyvena mano tėvai ir draugai. Be to, juk sirgaliai nekalti dėl šių visų kataklizmų.
Svajonė – krepšinio vadyba ir rinkodara
– Krepšinis jums vis dar teikia malonumą? Galbūt jau žinote, ką veiksite baigęs profesionalo karjerą?
– Neretai pagaunu save besinervinantį ir pagalvoju, kam man to reikia. Niekaip negaliu pažaboti vidinio azarto. Vis sakau sau – šiandien žaisiu ramiai, be emocijų. Galbūt ir nervų sistema nėra idealios būklės. Pagaunu azartą ir noriu laimėti, įrodyti, kad kažką dar galiu. Organizmas pripratęs prie adrenalino. Jam to reikia. Tai tikrai man teikia didžiulį malonumą.
Nori to ar ne, bet mintys apie karjeros pabaigą aplanko. Praėjusiais metais Kauno technologijos universitete (KTU) įgijau magistro laipsnį. Galbūt tai padės, kai teks priimti sprendimą dėl ateities. Kol kas daug apie tai negalvoju. Jei kūnas leis, krepšinio pamesti kol kas nežadu.
Jeigu atvirai, norėčiau likti šiame sporte. Mane vilioja ne trenerio darbas, o sporto vadyba. Profesionalaus klubo vystymas, jo darbo organizavimas ir panaši veikla. To norėčiau labiausiai. Turiu labai daug idėjų. Galbūt pasisemti patirties nuvyksiu į tą patį „Budivelnyk“ ar Madrido „Real“, kur dirbama pačiu aukščiausiu lygiu, ir pamatysiu jų virtuvę iš arti.