Tęstinio projekto „Susitikimai“ dėka Miroslavo vidurinė  mokykla kasmet sulaukia įvairių svečių. Mokykloje viešėjo jaunas kariškis Tomas Šyvokas, projekto „Misija Sibiras’13“ dvyliktosios ekspedicijos dalyvis, šių metų liepą su grupe jaunų žmonių iš Lietuvos vykęs į Tiumenę lankyti lietuvių tremties vietų, tvarkyti apleistų kapinaičių, susitikti su ten tebegyvenančiais lietuviais.

Mokiniams Tomas priminė kai kurias lietuvių tremties istorijos aplinkybes bei faktus, papasakojo apie projekto atrankos kriterijus (atrinkta dvylika dalyvių iš šešių šimtų kandidatų, pateikusių paraiškas), bandomąjį žygį, vykusį Labanoro girioje, dalinosi savo įspūdžiais iš ekspedicijos.

Svečias pasakojo apie  susitikimus su Tiumenėje tebegyvenančiais buvusiais tremtiniais, jau sunkiai kalbančiais lietuviškai, bet su ašaromis akyse prisimenančias Lietuvą.

Įdomu, kad ir vietiniai gyventojai, dar menantys tuos laikus, lietuvius minėjo tik geru žodžiu, prisiminė jų vargus, darbštumą ir optimizmą, net po sunkaus dienos darbo netylančias dainas, vienoje gyvenvietėje parodė dar išlikusius lietuvių statytus kultūros namus, kitus pastatus.
Skaudu, kad laikui bėgant vietovės labai keičiasi. Ekspedicijos dalyviams kartais buvo iššūkis surasti lietuvių tremtinių kapines, dažnai apaugusias mišku, nors tremties laikų kapinaičių nuotraukose matėsi vos keli medeliai. Dar baisiau, kai į tokią šventą vietą kėsinasi žmogaus ranka.

Prie Verh Kamenkos lietuvių kapinaičių grėsmingai artėja didžiulis karjeras. Ekspedicijos dalyviai skubėjo jas aptverti, tikėdamiesi, kad tai sustabdys karjero plitimą į kapinaičių pusę. Darbas buvo sunkus ir skubus.

Savo ekspedicijos dienoraštyje Tomas rašė: „…buvau visas šlapias nuo prakaito, bet tai smulkmena. Svarbiausia buvo tikslas atlikti šį darbą tam, kad kapinės būtų apsaugotos nuo visiško išnykimo ar netgi sunaikinimo. Tai ir pavyko padaryti, nes vakare visa kapinių teritorija jau buvo aptverta. Sunaudojome apie 950 lentelių. Taip pat pastatėme didelį medinį kryžių. Kryžiaus nešimas į jam įtvirtinti iškastą duobę ir jo tvirtinimas man buvo labiausiai jaudinantis momentas. Net sunku jį apibūdinti, bet tai buvo tikrai neeilinė akimirka, kurią būtų sunku palyginti su kuo nors kitu.“

Paklaustas, ar verta buvo taip toli keliauti ir vargti dėl svetimų žmonių ir jų kapų, Tomas tvirtai atsakė, jog neabejotinai verta, o buvę tremtiniai – nesvetimi, nes jie lietuviai, mūsų broliai ir sesės, kurių atminimu mes privalome pasirūpinti. Baigęs pristatymą, svečias mielai atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Su Tomu šiltai atsisveikinome, o refleksijos metu paaiškėjo, kad ir tarp mūsų mokinių yra ketinančių išbandyti jėgas projekte „Misija Sibiras“.

Mokytoja Eugenija Baltrukevičienė

Tomas Šyvokas apie save:

„…Užaugau Alytaus rajone, gyvenvietėje, gražiu pavadinimu – Santaika. Čia mokiausi pagrindinėje mokykloje, o po aštuonių klasių pradėjau lankyti Alytaus Jotvingių gimnaziją, kurią baigiau 2006 metais. Baigęs mokyklą studijavau Lietuvos karo akademijoje, kurią sėkmingai baigiau 2010 m. ir tapau Lietuvos kariuomenės karininku. Dabar tarnauju Lietuvos kariuomenėje.

Laisvalaikį leidžiu įvairiai: nuo ramaus vakaro su knyga iki dalyvavimo įvairiuose sportiniuose renginiuose, žygiuose. Taip pat esu Lietuvos šaulių sąjungos ir Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos (LATA) narys. Dalis laisvo laiko atitenka ir šių organizacijų veiklai.

Tremties laikotarpis palietė mano šeimą, nors ir neturiu į Sibirą ištremtų artimųjų. Apsilankęs pas savo senelius vis girdžiu pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, tai, ką teko iškęsti nekaltiems žmonėms. Šiuose pasakojimuose iškyla trėmimų tema: senelių kaimo žmonės, draugai buvo tremiami. O jie laukė savo savo valandos. Tačiau jie liko čia, nors daugelis jų pažįstamų buvo ištremti ir negrįžo atgal…“.