Kai perkame loterijos bilietą, tikimės laimėti ir netikėtai praturtėti. Jeigu taip būtų nutikę prieš pora šimtų metų – neabejotinai būtume apkaltinti namuose laikantys aitvarą. Mitinę būtybę, iš kitų vogusią turtus ir nešusią šeimininkui. Pagal padavimus aitvarą žmogus gali rasti, pirkti, prisivilioti, prisijaukinti. Tai gali būti iš lauko parneštas pantis, pagalys, kaištis, jį galima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką, taip pat išperinti iš 9-12 metų juodo gaidžio padėto kiaušinio arba surasti kaip šlapią viščiuką po laukine kriauše. Iš velnio aitvarą galima gauti už kieno nors sielą. Aitvaras buvo gerbiamas. Šeimininkas, gaunantis iš jo turtų, turėjo juo rūpintis, maitinti kiaušiniene, pienu, medumi, koše, kukuliais. Už tai aitvaras sąžiningai tarnavo.
Prieš pora amžių vienais metais jums itin gerai derlius užderėjo, sėkmingai sudarėte prekybos sandorį ir ėmėte geriau gyventi – labai jums pasisektų, jeigu koks pavydus kaimynas sutikęs tik iškoliotų, jūs patylėtumėte. Tuo ir viskas pasibaigtų. Tačiau galėjo nutikti ir taip, kad visam Alytui apskelbtų, jog jūs įsigijote aitvarą, šis vagia iš visų miestiečių ir krauna jums turtus. Ne viena dešimtis atsirastų tikinčių tuo. Jeigu barnio įkarštyje per neatsargumą pikta lepteltumėt, tarkim, „kad tu kosėdamas užspringtum“ ir žiū, po poros dienų žmogelis peršalo ir pradėjo krenkšėti. Patikėkite, miesto rotušėje būtumėte apskųstas, kaip burtininkas, atsikeršydamas – kaimyną patrauktumėt į teismą už jūsų apkalbėjimą ir šmeižtą.
Įdomių skundų, surašytų su dialogais, galima rasti XVIII amžiaus Alytaus magistrato aktų knygoje.
1712 metų spalio mėnesį miestietis Jonas Kunevičius su žmona atskubėjo į Rotušės raštinę skųstis Stanislovu Butovičiumi ir jo žmona, kurie neva juos sumušė ir apkalbėjo burtininkaujant. Viskas prasidėjo nuo to, kad Jonas su žmona užsuko į svečius pas Mykolą Jakelevičių. Čia jau svečiavosi Stanislovas. Pamatęs atėjusius, J. Kunevičių išvadino nelabuoju, niekadėjumi, kad šis nežinia ko aplink raudonąjį kalną slankiojęs ir ko tai ieškąs, užkalbėjimus kalbąs. Tada Jonas S. Butovičių išpravardžiavęs pagonimi, apkaltino padegimu. Taip žodis po žodžio ir kilo peštynės. Kaip nurodoma skunde, Butovičių šeimyna buvo drūtesnė, Kunevičius taip subaladojo, kad net kraujai tyško. Kumščiuojant buvo sakoma, jog išaušo jų paskutinioji, gana jiems jau gyventi žemėje – laikas degti ugnyse. Kunevičių tvirtinimu Stanislovas negailėjo ir savo girnų, nulėkęs namo atlupo girnapusę ir ja tvatinęs priešininkus. Po šio skundo miesto tarėjas buvo nusiųstas tikrinti girnų. Ir rado jas… įprastai stovinčias. Grįžęs skundą įtraukė į aktų knygas.
Prabėgus aštuoneriems metams, 1720 metais, pats miesto burmistras Martynas Veiganovičius skundu kaltino miestietę Jokūbienę Žukevičienę, jog po šios grasinimų sunkiai susirgo. Burmistras skundėsi, kad minėtoji miestietė, neaišku kokiu reikalu kelis kartus buvo atėjusi į jo namus ir „kurstė nesantaiką su žmona“. Peikusi jų gyvenimą ir grasindama sakė: „Su savo žmona negražiai gyveni, bet tu pats ilgai su ja negyvensi!“. Dėl šio grasinimo jis nusilpo, nebeturi sveikatos ir kamuojasi sąnarių skausmais.
1746 metais lapkričio 8 dieną Kazimeras Kraveckas su žmona pėdino į teismą dėl to, kad Tomą Poliziejų ir jo pačią apmeižė turint aitvarą, kuris vagiliauja ir krauna jiems turtus. Vieną naktį Tomas su žmona šiek tiek įkaušę tipeno iš karčiamos. Pakeliui prie jų prikibo Kraveckai. Pirmiausia, užsipuolė T. Poliziejaus žmoną. Tada pradėjo tvirtinti, kad jie namuose turi aitvarą, kuris iš Kraveckų pavogė grūdus ir juos nunešė Poliziejams. Taip gal viskas būtų ir užsimiršę, tačiau niekaip negalėjo nurimti K. Kravecko žmona. Nulėkė pas žydą Boruchą apkalbėjo Poliziejaus žmoną ir pridūrė, kad pas juos aitvaras gyvena ant krosnies: vieni kailiniai pakloti, kitais aitvaras užklotas. Kai samdinys norėjo užsiropšti ant krosnies miegoti, tai ne tik nebuvo leista to daryti, bet dar apibartas ir primuštas.
Kai 1767 metų spalį klebono jurzdikos (bažnyčiai priklausanti miesto dalis – B. M. pastaba) administratorius Jonas Jasionis rado mieste savo negyvą kiaulę, pradžioje irgi bandė ieškoti užkerėjimų, burtų, prakeikimų galių. Netrukus paaiškėjo, jog visa tai čia niekuo dėta. Apžiūrėjus kiaulę tapo aišku, kad ji užmušta. Buvo rasti ir kaltininkai, kurie turėjo sumokėti milžinišką sumą už kiaulę – 13 auksinų. Nurodė ir kiaulės žūties priežastį. Ši lakstė po miestą laisva ir knaisiojo, kur užsigeidusi. Ne visi kiemai ir daržai buvo aptverti, tad pabodo miestiečiams toks įžūlumas, susiorganizavo grupelė vyrų ir savaip išaiškino kiaulei vaikščiojimo po miestą taisykles. Tiesa, tie mokslai mokytojams brangiai atsėjo.
Birutė Malaškevičiūtė
Susijęstraipsniai
