Antroji Alytaus miesto diena, rodos, priklausė iniciatyvoms. Amatininkų kaimelis – dailiųjų amatų mokyklos kiemelyje mėgino grąžinti į senovę ir priminti drobinį, vyžotą alytiškį.
Retro, tarybinį miestelėną, augančio miesto gatvėmis važinėjusį moskvičiais, pobiedomis, žiguliais, volgomis, priminė prie Laisvės angelo sustojęs Dzūkijos senosios technikos klubas.
Naujuosius liaudies vežimus, dačijas, fordus, nisanus, škodas Senamiesčio skvere draugiškai pristatinėjo dažniausiai konkurentais vadinami Alytaus autosalonai.
Alytus turi jėgos – tą stipresnieji, vikresnieji dzūkai įrodinėjo „Alytus challenge“, „Animal“ varžybose, aikido pristatyme. Dzūkai mėgsta pataikyt – tai jie demonstravo dažasvydžio gladiatorių, lankininkų, krepšininkų turnyruose. Kur kilt, tūpt, į taikinį mest taikė oro balionai, daugiausiai – virš Alytaus, keli, matyt – ties Nemunaičiu.
Senimą, besisukusį miesto sode, pakeitė jaunimas – organizuotas, dainuojantis, šokantis. Alytiškės išties moka ir nori šokti – vienos į linijas stojo pagal Bernatavičių „Alemaną“, kitos – suko zumbą pagal Zabalujevos „Svajonę“ ir iš Dublino atvykusią viešnią, profesionalią zumbos instruktorę Astą („ZumbAstą“), kuri judesyje neišlietą energiją miestelėnams dovanojo grodama su vyru.
„Dar trūksta poros bokalų?“, – į vyriškąją auditoriją nuo scenos kreipėsi Nojus, matyt, tikėdamasis kiek aktyvesnio priėmimo. Publika, kurią šventės konferansjė Liudas Ramanauskas įvardijo dešimtūkstantine, vėliau sušilo ir sulaukė ne tik ŽAS, bet ir fejerverkų, kurie skambėjo pagal rokinę miesto himno versiją.