Lietuvoje, turbūt, nerasime vietos, kurioje dar nebūtų lankęsis populiarus vaikų ir jaunimo rašytojas Vytautas Račickas. Per trisdešimt kūrybinės veiklos metų autorius aplankė net ir tolimiausiuose šalies kampeliuose jo laukiančius jaunuosius skaitytojus. Tad gegužinis rašytojo minituras po atokiai vienas nuo kito išsibarsčiusius Alytaus rajono miestelius – dar viena pripažinto plunksnos meistro dovana jo patiems ištikimiausiems ir kantriausiems skaitytojams.
Pradėjęs nuo Vaisodžių, pažintį su Dzūkijos vaikais rašytojas tęsė Pivašiūnuose ir Miroslave. Visur jo laukė klausiančios, susidomėjusios, nuoširdžiai nustebusios vaikų akys, spinduliuojančios būsimo susitikimo su pamėgtų knygelių autoriumi džiaugsmą. Sutikite, juk ne kiekvieną dieną gali išvysti ir gyvai pabendrauti su tikrų tikriausiu rašytoju?
V. Račicko kūrybinis kraitis itin gausus. Jis parašė net 26 knygeles vaikams ir jaunimui, nors pirmasis jo apysakų rinkinys „Kaip mes mylėjom vienas kitą“ (1980 m.) buvo skirtas suaugusiems skaitytojams. Meilė vaikams, jų nuoširdumas, paprastumas ir naivumas – pagrindiniai svertai, nulėmę autoriaus pasirinkimą nerašyti apie veidmainišką, painių problemų kamuojamą suaugusiųjų pasaulį. Tad rašytojo siekis – neieškoti lengvų kelių, o rašyti apie tai, kas sunkiausia ir sudėtingiausia, apie vaikus ir vaikams, vertas pačių didžiausių pagyrų. Juk nėra lengva įžengti į vaikų pasaulį ir prabilti apie aktualias problemas jiems suprantama kalba.
Apie ką rašo Vytautas Račickas? Apie vaikus ir bręstančius paauglius. Apie jų sizifiškas tapatumo paieškas klaidžiame suaugusiųjų pasaulyje bei jų beviltiškus bandymus surasti bent kokius sąlyčio taškus iš pažiūros net ir sėkmingose šeimose. Apie abejingumą ir vienatvę bei amžinai užsiėmusių tėvų meilės stygių, kurio pasigenda net patys atšiauriausi vaikai. Juk tokio amžiaus skaitytojas – pats jautriausias rašytojo kūrybinis indikatorius, kuriam gali sumeluoti tik vieną vienintelį kartą.
Autoriaus dėmesio centre – jau ne vienerius metus Lietuvą kamuojančios socialinės problemos. Savižudybės („Nebaigtas dienoraštis“), narkomanija („Baltos durys“) – tai tik keletas skaudžių temų, kurias rašytojas stengiasi išanalizuoti, nesislėpdamas už rožinio fasado ir meistriškai įsigilindamas į kiekvieno herojaus dvasinę būseną. Visa tai rašytojas subtiliai perteikia iš pašalinio stebėtojo pozicijos, daug nesmerkdamas ir nemoralizuodamas. Gal dėl to vaikai taip mėgsta skaityti Račicką, nes yra pavargę nuo nesibaigiančių tėvų moralų ir jų giliamintiškų patarimų, taikomų visiems gyvenimo atvejams?
V. Račicko knygos yra linksmos ir nerūpestingos. Tačiau tik iš pažiūros. Kartais net atrodo, kad autoriaus linksmumas yra apsimestinis ir kad už to išorinio linksmumo slypi skaudūs dalykai, kuriuos jis stengiasi perteikti kuo švelnesnėmis priemonėmis. Ir jumoras, kaip viena iš galimų išraiškos formų, užima ne pačią paskutinę vietą rašytojo kūrybinėje biografijoje.
Itin spalvingi ir įsimintini Račicko knygų personažai. Zuika padūkėlis, Nippė, Lukošiukas, Edvardukas – tai tik keletas veikėjų, įnešančių nemažą sumaištį į suaugusiųjų pasaulį ir priverčiančių juos patekti į keblias, o kartais ir komiškas situacijas. Kaip pripažįsta pats autorius, jam labiausiai patinka rašyti būtent apie tokius, gerokai pašėlusius vaikus, kuriuos jis vadina teigiamais išdykėliais. Ir į klausimą, kas įkvepia jį rašyti, V. Račickas dažniausiai atsako taip: „Vaikų gyvenimas. Ir žinojimas, kad esu labai skaitomas, kad vaikai laukia naujų mano knygų“.
Tad nieko keisto, kad, pasibaigus renginiams, prie rašytojo stalo visuomet nusidriekia nemenka autografų „medžiotojų“ eilutė, kuriems tiesioginė pažintis su vaikiškų knygų autoriumi išliks kaip dar vienas šviesus vaikystės prisiminimas, kuris, galbūt, ateityje paskatins dažniau į rankas paimti pačią reikšmingiausią žmonijos išminties lobyno dalelę – knygą.