Niūrios Nerijaus Varnelio prognozės išsipildė. Alytus liko per žingsnį nuo LKL’o. Tragiška antra rungtynių pusė sužlugdė ilgai puoselėtas viltis. Ko pritrūko „Dzūkijai”? Atsiliepė Cezario Trybanskio trauma trečiajame kėlinyje sužaidus vos 10 sek.? Vėliau lenkų bokštas grįžo į aikštelę, tačiau negalėjo žaisti pilna jėga, o ir žaidimo vadžios jau buvo paleistos. Pritrūko jėgų? Smuko pataikymas ir pasitikėjimas? Turbūt visi įvardyti dalykai.
Pozityvioji dalis
Per pirmuosius du ketvirčius buvau sužavėtas dzūkų aikštėje kuriamu žaismingumu, polėkiu, užsidegimu, galų gale ir taiklumu. Individualiai techniškai pajėgus Bryanas Harrisonas nepiktnaudžiaudavo savanaudiškais veiksmais, gudriai skirstydavo kamuolius, kurdavo progas sau ir kitiems. Žydrūnas Kelys taip pat įnešė energijos ir tinkamo šarmo. Povilas Šakinis demonstravo pavydėtiną taiklumą iš toli ir komandos kapitonui būdingas savybes. Nors Cezariui aikštelėje judėti kas kart vis sunkiau, tačiau savo darbą jis atlikdavo, bet vėliau kovoje dėl kamuolio prasidėjo tinklinį primenantys veiksmai. Atmosfera buvo nuostabi. Tik aiškiai išreiktų skanduočių trūko, nes Mažeikių naftininkai atsivežė labiau organizuotą palaikymą. Ir daug gražaus jaunimo, bet simpatijų aš jiems jausti negaliu ir nenoriu.
Karavanas sustojo
Po didžiosios pertraukos visiškas sutrikimas ir panika matėsi plika akimi. Treneriai Mindaugas Jaruševičius ir Robertas Kuncaitis visais įmanomais būdais bandė reanimuoti komandą, tačiau nebepadėjo niekas. Karavanas sustojo negrįžtamai, o chaotiški bandymai išsigelbėti priminė mėgėjų pasižaidimą. Vis dar sunku patikėti, kas įvyko Alytaus arenoje sekmadienį. Turbūt po dviejų kėlinių ne tik aš su draugais savo galvose piešėme kito sezono LKL gaires. Tai darė sausakimšoje arenoje įsitaisę Tomas Pačėsas, Mindaugas Balčiūnas, Antanas Guoga, Jonas Vainauskas, Vladas Garastas ir visi patikėję alytiškiai. Visam Alytaus miestui reikėjo panašios pergalės, bombos, saldainio. Vadinkime kaip norime.
Atgal į realybę
Turbūt mažai kas pamena, kad dar 2008 m. pavasarį Alytaus klubas su „Šiauliais” kovojo dėl trečiosios vietos bronzinėje LKL’o serijoje. Po to sekė trys nykus sezonai Šiluminių salėje. Kai arenos rekonstrukcija buvo baigta, komanda lyg tyčia iškrito į žemesnę lygą. Pernai „Savanoris” net nesugebėjo patekti į RKL pusfinalį (šiemet, beje, taip pat). Žinant tai, šiųmetinis „Dzūkijos” pasiekimas bendrame pastarųjų metų Alytaus krepšinio kontekste atrodo visai neblogai. Tačiau tai menkas balzamas kraujuojančioms žaizdoms. Realybė yra tokia, ir ją reikia priimti.
Kokie Jono planai?
Galbūt charizmatiškasis sporto reikalų direktorius ras būdų komandą į aukščiausią šalies lygą atvesti jau šį rudenį. Tačiau visada išliks kartėlis, kad tai padarėme ne sportiniu principu. Žinoma, jei gerb. J. Vainauskas apskritai sieja savo ateitį su Pietų Lietuvos krepšiniu. Galų gale, koks tu direktorius, jei ateini į komandą jai jau patekus į finalinį ketvertą, ir ją palieki dėl vienintelio pralaimėjimo? Ne paslaptis, kad geriausiais laikais „Alita” palaikydavo glaudžius ryšius su „Lietuvos ryto” vadovais. Kur pasuks J. Vainauskas ir kokia jo potenciali reikšmė ateityje? Nauda tikrai galėtų būti svari.
Kiti variantai? Surinkti dar konkurencingesnę komandą ir kitą pavasarį miestui suruošti dvigubą šventę – saldžias triumfo akimirkas ir kelialapį į LKL. Šį kartą su laiminga pabaiga. Kas naudingiau? Išlaikyti komandos branduolį ir pasistiprinti keliais pajėgiais žaidėjais ar eilinį kartą viską kurti nuo nulio? Bet kokiu atveju, bus labai įdomu stebėti ir sekti tolimesnius LKL, LKF, Alytaus savivaldybės ir „Dzūkijos” vadovybės žingsnius.