Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento salėje duris atvėrė roplių ir varliagyvių nuotraukų paroda „Ar iš balos tas gražumas?“. Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė bei šio projekto vadovė Dalia Bastytė pasakojo apie Dzūkijoje gyvenančias retas roplių ir varliagyvių rūšis bei grėsmes jų išlikimui. Renginio metu buvo rodomi trumpi filmai apie balinių vėžlių buveinių atkūrimą bei naujų kūdrų kasimą, jų įrengimą baliniams vėžliams. Padėkos žodį projekto vadovei Daliai Bastytei tarė Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Česlovas Meržvinskas. Aplinkosaugininkai kviečia aplankyti roplių ir varliagyvių, kurie gyvena Dzūkijos regione, parodą, kuri vyks iki 2013 m. sausio 15 d. Paroda eksponuojama Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento salėje (Kauno g. 69, Alytus). Edukaciniais tikslais rodomas filmas apie balinių vėžlių biologiją. Dėl edukacinės paskaitos prašome iš anksto susitarti (tel. 8-315-56451).
„Ar iš balos tas gražumas?“ parodoje:
Mariaus Karlono nuotrauka, joje galima pamatyti vikrųjį driežą (Lacerta agilis). Vikrieji driežai gyvena ten, kur jiems pakanka saulės. Patinai, poravimosi sezono metu (balandį–gegužę), spalvą keičia į ryškiai žalią, ruda lieka tik linija išilgai nugaros. Tai vienintelis Lietuvoje gyvenantis driežas, kuris deda kiaušinius. Vikriojo driežo ilgis su uodega gali siekti iki 20 cm.
Nerijaus Žitkevičiaus nuotraukoje – pievinės varlės (Rana temporaria) kiaušiniai. Pievinės varlės veisimuisi pasirenka nedidelius, negilius vandens telkinius, laikinas vandeningas lomas, kūdras, tvenkinius ir griovius. Neršia beveik visuose nedideliuose neužterštuose stovinčiuose vandens telkiniuose.
Nomedos Vėlavičienės nuotraukoje – europinė medvarlė (Hyla arborea) – viena mažiausių Europoje gyvenančių varlių, kurios dydis siekia vos 3-5 cm. Dėl pirštų galuose esančių lipnių diskų šios varlytės gali laipioti horizontaliu paviršiumi. Suaugusios medvarlės, ne veisimosi periodu, didžiąją dalį laiko praleidžia laipiodamos augmenija aplink vandens telkinius. Lietuvoje grėsmę medvarlių išlikimui kelia tinkamų buveinių trūkumas, susiskaidymas ir populiacijų izoliacija, tad pas mus likę vos 2000 medvarlių.
Gintauto Smilgevičiaus nuotraukoje – smailiasnukė varlė (Rana temporaria). Vakarų ir šiaurės Europoje smailiasnukės varlės nyksta, tačiau Lietuvoje jos tebėra pakankamai dažnos. Atskirti ją nuo „pusseserės“ – pievinės varlės – nelengva užduotis, neretai sunkiai įveikiama net specialistams. Lengviausia atpažinti pagal balsą ar smailesnį snukelį bei mentelę ant užpakalinės letenos, taip pat veisimosi metu žydrai pasipuošiančius patinėlius.
Irmos Maciulevičienės nuotraukoje – paprastoji česnakė (Pelobates fuscus). Česnakė yra labai slapi, aktyvi būna tik naktį, tad išvysti šį retą varliagyvį savo akimis – reta sėkmė. Jos vyzdys vertikalus kaip katės, o ant užpakalinių kojų yra mentelės įsirausimui į dirvą. Iškilus pavojui ji gali labai greitai giliai įsirausti į žemę. Česnakės yra itin jautrios veisimosi telkinių vandens kokybei, užterštuose vandens telkiniuose jos nesiveisia.