Niekada nebuvo nutikę, kad tolimi vaizdai būtų regimi kaip ant delno. Kalvos, pasipuošusios rudens įvairiaspalviu kilimu, upės vingiai, visa tai puikiai matėsi be jokių optinių prietaisų pagalbos.
Mintys galvoje pynėsi, ar ne paskutinė mano tokia vizija. Esu – taikinys, įžymiame Babenkos poligone. Kitaip ne, kaip daugelis tautiečių, pasirinkau dalią ne Vakarų platybėse, bet patraukiau į Rytus. Gyvename keliese. Romekas, nežinantis nei savo prigimties, nei krašto. Jurekas, apskritai nesuprantama asmenybė. Bet jie paprasti ir nuoširdūs žmonės. Dažnai su manimi besidalijantys butelio turiniu.
Iki šiol man sekasi, kas kart pralekianti, lyg vapsva, kulka, tai įstringa į medžio kamieną, tai nukirtusi, kokią nežymią šakelę, suvaitodama skrodžia šalin. Pradžioje naudojausi apsauga, dėvėjau šalmą, neperšaunamą liemenę. Paskui viskas įgriso. Esu taikinys, jeigu bus lemta, tai žūsiu.
Mūsų šalyje daug taikinių, daug nežinomų likimų. Staiga mintis nutraukia suskambėjęs telefonas. Jis taip netikėtai atgijo, kad siekdamas jo krepšyje, pasvirau nuo šakos ir iškritau iš medžio. Tuo metu atlėkė spiečius kulkų. Kabanti kuprinė ant šakos pavirto, vėjo sudraskytu skuduru. Likau gyvas atsitiktinai, – dėkui tau telefone.
– Jonai, pas mane bėda, visoje šalyje didelė bėda, – skambino Dziksa, senasis kovos draugas, jis taip pat dirba taikiniu, pasilikęs šalyje. Vairuoja kovinį transportą. Dažniausiai trūksta degalų, todėl variklio garsą imituoja magnetofono garsiakalbis. Taip sudaromas kovinis įvaizdis pratybose kariams, racionaliai taupomas biudžetas. Kariai daugumoje irgi vaikšto miško takais neginkluoti. Koks žioplys sušunka „oras”, kitas – „12 val.“, tada visi privalo kristi, kur papuola. Tokiu būdu skalbėjoms garantuojamos darbo vietos.
– Dziksa, mane vos nenušovė, jeigu ne tavo skambutis, jau būčiau Abraomiškėse, – džiūgavau šaukdamas į telefoną, – taigi pasakok, kas per bėdos.
– Nu kų, prisdariau šį rozų, kap nedėlių išeinamon niajis. Per rinkimus mislinau padarysiu biznį. Priviriau tris kubilus samanės. Vienan kubilan pridėjau socialinių demokratų ingridijantų, antran – konservų su kilka, o trečian – specovkes sumetiau. Nu viskų, kap tuose mūsų „Rinkiminiuose analizuose“, kų mes laboratoriniuse tyrimuose darėme.
Ir nešė mani velnias in tų google pažūrėc. Mislinau, kad suklestėtų ekonomika, taigi eBay nuspirkau ty kokių proškų, ekonomikos skatinimo katalizatorių, – pasakojo Dziksa ir nesimatė jo kalbai pabaigos.
– Dziksa, kiek tavi rozų mokinau, kad esmį pasakotai, – jau ir aš dzūkavau.
– Nu kų, rinkėjai pradiajo vieni kitiems balsus pardavinėt ir tep sukčiavimą daryc, jau nieks nesupaiso, kas vyksta rinkimuosna. Mislini neprisikas iki manį. Žinokis, jeigu pakliūsiu teisman, tai ir tavi išduosiu, – grasinosi Dziksa.
– Nusiramink, ar ant savį išbandei? Ar darei analizę, kaip tave kadaise mokiau, – klausiau draugo.
– Taigi, kad išbandžiau. Bobai daviau to su specovke, tai prisipirko darbinių balsų. O man tai blogiausia, ne cik prispirkau konservatorių balsų, bet kap tik nueinu krautuvėn duonos, vis parsinešu konservų – kilka tomati. O kaimynas tai iš Grūto parko neišeina, ty jis ir nakvoja, ba gėris buvo denmokratcinio, – baigė pasakojimą Dziksa.
– Dziksa, cik nieko nedaryk, svarbiausia antram turi nesiaktyvuok, liepk gert visiems šlapimą, – patariau.
– Nu gerai tau šnekėc, kap taikiniu dirbi, mani jau Kankiniu vadzina ir učastkovas jau ieško, važuok, skubėk Lietuvon, ba bus bėda – išvys ir iš Europos sąjungos, – pasigirdo telefone trumpi signalai, matcyt vėl pas Dziksą pasibaigė batareika.
Rytojaus dieną pasikroviau į UAZą tuščias dėžes nuo šovinių, jose prigrūdau papirosų, dešrų, ba mūsų šalin tai kainuoja didelius pinigus. Į ratus, išleidęs orą, pripyliau saliarkos, ir patraukiau link brangios tėvynės – Lietuvos, kur vyksta rinkimai, o rinkėjai juose daro šmugelį…