Mokytojas Dūda, laiku ir vietoje, užsilipęs ant statinės, vėliau tapo pulkininku. Tada buvo žiema. Dabar – ruduo, aplinkybės panašios, kalbu apie Seimą.
Seimo gynėjai nakvoję, kur pakliuvę. Agresorių, taip vadinamus okupantus, taip išgąsdinę, kad jie ant rytojaus su savo tankais pasitraukė į kitas dislokacijos vietas. Nuo tol mus ir užvaldę Tautos gelbėtojai.
Nusiskutau ir pasikvėpinau, dar tų laikų išsaugotu odekolonu, „Lesnoj landyš“, kas lietuviškai reiškia – miško pakalnutė ir jau stoviu ant statinės.
Kad nors kas pažvelgtų į mane. Tiesa, viena moterėlė, persižegnojo ir jau pradėjusi buvo poterius kalbėti. Paskui nusispjovė, – tfu, maniau tai šventas Antanas, o čia Jonas Kankinys, nepadės jis mano sielą atrasti, – taip ir nuėjo špygas, mano pusėn rodydama.
Prisirinko interesantų daug, kokių tik kailių jie nedėvėjo.Gerai, kad buvau pasilipęs, o tai galėjo apkandžioti. Aptikę savo tarpe kalę, apie ją trintis pradėjo. Keturkojų šunų daugėjo. Tada ir supratau, jog juos sukviečiau ne savo asmenybe, bet pavasario kvapais, jiems tai instinktą ir sukėlė. Privalėjau dingti, kuo greičiau į kiemą, kuriame galiu vesti ikirinkiminę agitaciją, neatsiklausęs vykdomos valdžios.
Eksperimento dėlei apsišlaksčiau valerijonu, susirinkusios katės man kniaukė. Viskas buvo aišku, reikia nustatyti ingredientą, paskui, kurį eitų tautos žmonės.
Skambinu Petrui iš Vilniaus, jis dirba Seime, elektros lemputes sukioja, jo ir klausiu, – sakyk gerbiamasai, kuo kvepia politikai Seime? – Čia reikia klausti dujų valdybos, jie naudoja dujų analizatorius, kaip tik tikrina po sėdynėmis ar ko nepalikta ir nepadėta, pasiteirausiu, – žinovo tonu atsakė Petras.
Ilgai laukti nereikėjo, Petras paskambino ir patikino, jog visi, net nežymūs politikai, kvepia vienodai – pinigais. – Tu tokio kvapo neturi, tai nors popieriumi panašiu apsivyniok, – juokavo Petras.
Bet nesu koks kvailys, suvokiau, ką daryti reikia. Pas draugelius kolekcininkus prisiskolinau okupacinių doičmarkių, sovietinių rublių, portfelį pasiėmęs ant statinės užlipau. Dabar turėjo suveikti, jau svajojau, kaip miegosiu Seime, kaip man kyšius neš, gyvensiu, kaip inkstas taukuose.
Ir vėl ta užkeikta senutė, – ko tamsta užlipęs ant šiukšlių konteinerio?
– Čia ne konteineris, tai politinė statinė į Seimą, – atšoviau.
– Tai kodėl tolėto popieriumi smirdi, nesutiko senutė?
Atėmė žadą, surakino žandikaulį, maitina mane, jau kuris laikas per vamzdžiuką, štai, kuo man baigėsi rinkimai į Seimą…
Susijęstraipsniai
