Gyvename kontrastingų permainų laikotarpyje. Tie, kas turėjo daug laisvių, privalo dalintis su laisvių stokojančiais. Štai kodėl miesto rotušės aikštė, aptverta tvoromis, tampa vis dažniau panaši į uždarą zoną. Pamenu tuos laikus, kai sėdėjau trylika metų, buvau disidentas. Tada mes visi atkreipdavę dėmesį, jog daugeliui Zonos viršininkų, per savo kadenciją, būdinga buvo tvoras statyti. Tai tokius inžinerinius įrenginius, kurie ribotų Laisvę nuo Nelaisvės. Kokių tik statinių tie neprisigalvoję.
Pamenu buvęs jūreivis, iškėlė it laivo bures, žvejų tinklus. Dar kiti viršininkai mūrijo tvoras iš plytų, taip tikėję įsiamžindavę visiems laikams. Tačiau laisvės ištroškusiems kaliniams, tie statiniai ne motais, tvoras įveikdavę, jei ne – pasikasdavo.
Buvo atvejis, kai iš „Družbos“ (benzininio pjūklo) malūnsparnį pasigamino. Ir būtų išskridęs lakūnas, jeigu ne uodas, įstrigęs karbiuratoriaus žiklioriuje. Dar kitas, kaip Tarzanas, elektros laidais su ratukais išvažiavo. Sulaikį jį tada, tolimojoje Odesoje. Manoma, jog taip gimė mintis Tarzaniją sukonstruoti.
Jau kuris laikas ponai Miesto merai bando save sureikšminti susiedami savo kadencijas su aikštės pertvarkymais. Šis procesas daug racionalesnis, nes prisideda Europos sąjungos parama. Šio subjekto kritikuoti nevalia, nes jeigu dingtų investicijos, būtų susietos visos aplinkybės. Ar nereiktų tada straipsnius rašyti iš belangės? Ir dar, pagrindinė priežastis, tai – verslininkams, melžiama karvė.
Panašumas tarp palyginimų – loginė grandis, visi tie valdininkai švaistė lėšas. Ir kaip taisyklė, po kadencijos, eidavo kitų mokyti. Daugelis kalba, kad dalintis patirtimi kituose objektuose. Kiti sako, jog jeigu nieko daugiau neišmanai, tai mokyti kitus – racionaliausia. Kas supaisys, kur tiesa.
Tačiau, šiandien rytą ėmiau ir pasukau link Dailidės. Suvokiau, kad ir ežerėlis tampa – amžina statyba. Iš visų pusių apžiūrėjau, šią gamtos, sukurtą grožybę. Pušys dar nedžiūsta, kantrios jos, bet štai pelė vardu Kirstukas, takelyje jau nabašniku išsitiesusi. Skambinau merui, kad gyvūnų teisės užsiimtų. O jis man atsakė, – matai kailis raudonas, tai toks, kaip tavo kraujas, kvaily, tu būsi kitas – sovietinis nabašnikas, – ir trenkė ragelį.
O „Beždžioninis ciltas“, gal ne taps įamžinimo vieta?