Slastukai. Taip Dzūkijoje mes vadiname pelėkautus. Aną dieną užeinu į sandėliuką, akys regi, seilės tiesiog varva, sūrį slastukuose. Sakau, – pavaišink mane, – ir tiesiu ranką. Slastukai tik išsišiepė žabtais, o aš jiem – dvi špygas. Mat kvailį atrado, mano liksiu be nagų.
Kelinta diena nesikalbu su jais. Slastukai pasipūtę, jau ir Rudys sprundžiną graužia, bet manęs sutepti neprašo. Aš gi vėl vaidinu našlį. Turiu patirtį, kol medyje yra obuolių, daržuos gerybių visokiausių, nutariau nesižeminti.
Pelės irgi slastukuose nesilanko, ateina pažiūri, nusišlapina šalia ir bruka uodegas pakėlusios šalin. Slastukai visaip maivosi, puikuojasi, bet nusiduodu, kad jų sandėliuke, kaip nebūta.
Dar kiek palauksiu, jeigu nepasitaisys, metalo supirktuvei parduosiu. Prieš tai galvoju nufotografuoti, pasikabinsiu ant sienos, kad primintų gyvenimo epizodą.