R. Žepkaitės vardą – vienai iš dviejų Merkinės gatvių I Alytuje
„Kokia jūsų nuomonė dėl pasiūlymo vieną iš dviejų Merkinės gatvių I Alytuje pavadinti iš čia kilusios istorikės Reginos Žepkaitės vardu?“, – klausia Pirmojo Alytaus bendruomenės tarybos nariai. Ankstesnės miesto vadovybės atsakymas buvo toks – pagerbti mokslininkės atminimą, jos vardu pavadinti vieną iš gatvių – galima, tačiau ne tą, kurią prašoma. Kodėl? Alytaus miesto savivaldybės administracijos 2010-06-29 rašte nr. SD-4901 (6.8) paaiškinta, kad išnagrinėjus pasiūlymą dėl R. Žepkaitės vardo suteikimo Merkinės g. dešinei atšakai, nuspręsta „nesudaryti nepatogumų Merkinės gatvėje esančioms įstaigoms ir gyventojams”, o tokią gatvę įkurti naujose miesto teritorijose.
Nuo minėto nutarimo prabėgo dveji metai, pasikeitė dvi miesto galvos, o R. Žepkaitės atminimas taip ir liko užmarštyje. „Aš tokiai pagarbos formai, kaip alytiškės vardo gatvės atsiradimui, pritarčiau“, – istorikės atminimo entuziastus drąsina ilgametis miesto savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas, pagal išsilavinimą istorikas Vytuolis Valūnas. „Klausimą dėl R. Žepkaitės vardo gatvės pamėginsiu pajudinti“, – Pirmojo Alytaus ir jo istorijos rėmėjams vilčių teikia Alytaus miesto mero pavaduotojos Danguolės Juozapavičienės pažadas. Miesto vadovo Jurgio Krasnicko nuomonė dar nežinoma, tačiau tikimasi, kad jis, kaip dešiniakrančio Alytaus gyventojas, nebus prieš tokį pagarbos profesorei įamžinimą.
Habilituotosios humanitarinių mokslų daktarės R. Žepkaitės vardas siūlomas vienai iš dviejų, dešiniajai Merkinės gatvei – nuo Piliakalnio pagrindinės mokyklos, kuriai vadovavo istorikė, iki Kolegijos ir studentų parko. Regina Žepkaitė (1925-07-28 – 2010-04-28) Pirmojo Alytaus mokyklą baigė 1939 m., gimnaziją – 1945 m., Vilniaus universitetą – 1950 m., buvo paskirta dirbti į Lietuvos istorijos institutą. 1951 – 1958 m. istoriją dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, po to dirbo Alytaus IV vidurinės (dabar – Piliakalnio) mokyklos direktore. 1965 m. apgynė disertaciją, tapo vyresniąja Lietuvos istorijos instituto moksline bendradarbe, kur darbavosi 35 metus. Parašė istorijos vadovėlių mokykloms, monografijų, knygų, straipsnių, kuriais rėmėsi ne viena mokslininkų karta. Istorikė atidavė duoklę ir gimtajam Alytui – 2004 m. su bendraautoriais išleido knygą „Alytaus istorinė raida“. Mirė 2010 m. balandžio 28 d. Varėnoje. Palaidota Alytuje.