„Aš – ne rašytojas!“, – bara Jonas, bet ima ir vėl rašo. Anksčiau – kas savaitę, dabar – vos ne kasdien. „Man patinka, atsisėdi ryte – ir liejas“, – pasakoja alytiškis nerašytojas, šįkart savitai dėliojantis, kaip „Niemkų“ partija atsirado.
Kaip „Niemkų“ partija atsirado
Sanatorijoje buvome prižiūromi gerai. Maitino tris kartus į parą. Bandelę mirkydavo piene, pražiodindavę, linkėdavę gero apetito, tada tik įdėdavę kąsnelį burnon. Mes privalėję nusilenkti ir parodyti, ant sienos pakabintam paveikslui nykštį, atseit liuks. Iš paveikslo žiūrėjęs prezidentas šypsojosi. Metodika sanatorijoje taikytina sena, kaip gyvenimas. Ją puikiai žinojau, ne kartą buvau skaitęs apie ją Hašeko romane „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Artėjo mūsų išrašymo, gydymo pabaigos laikas.
Susitikau su Dziksa nuo visų slapta, už gydyklos tvoros, kur išverčia nereikalingus daiktus.
– Ką, Dziksa, darysime, koks mūsų planas tolimesnis?, – klausiu.
– Raikia pasklausyc, kų apie mus šneka, ale kap padaryc, aš neišmanau, tu gi buvis KGB agentas, viskų nusmanai šituos reikaluos, – dzūkavo Dziksa.
Planą turėjau aš senai, visas aplinkybes buvau įvertinęs, mano galva turėjome sužinoti, ką apie mus galvoja personalas, todėl Dziksai pasakiau, – rytoj ateik prie generalinio kanalizacijos šulinio, ten žinias ir išklausysime.
Kieme švietė saulė, visi rengėsi pogulio, tik personalas rinkosi į rūsį, į slaptą pasikalbėjimo kambarį, įruoštą dar buvusios žvalgybos, kuri kadaise čia čiulpė biudžeto lėšas.
Kas jau kas, aš tai žinojau, sienos metro storumo, metaliniais strypais apipintos, net pelė nerastų sau įėjimo. Bet štai apie spjaudyklę nepagalvojo niekas, o gal taip buvo specialaus architekto suplanuota.
Tereikėjo užsukti sistemoje vandens tiekimą, kai po valandos kieme esantis karštis išgarindavo vamzdyne vandenį. Girdimumas vamzdžiu buvęs „59”. Nežinantiems pasakysiu, kad tai, kaip stereomuziką klausytis. Vėsu mums ir gera kanalizacijos šulinį.
– Nu, kų cie apie mus pasakys, dar nigdi nebuvo tep smalsu, – nekantravo Dziksa.
Suskambėjo varpelis, trinktelėjo, tai gelžbetoninės durys atskyrė išrinktuosius nuo pasaulio, – cik ne nuog mūsų, – komentavo Dziksa.
– Susirinkimą laikau pradėtą, du klausimai: kas atjungė vandenį ir kas tie du trenktieji, ar tik vėl ne cicilikų agentai.
– Aš manu, kad tai mūsų, „Niemkų“ partijos žmonės, jie čia tam, kad patikrintų, kaip plaunami pinigai, – kalbėjo sekretorė Raselė.
– Aš irgi įsitikinęs, kad tai ne kokie paprasti, stebėkite, kaip jie racionaliai elgiasi, nei kalbasi nei bendrauja su kuo, jie veikia pagal naują slaptumo metodiką, ją mes dar tik ruošiamės gauti. Jūs gi žinote paskutinius įvykius mūsų partijos būstinėje, kaip surastos buvo „blakės“, kaip pagautas treniruotas genys, kuris telegrafu perdavinėjo žinias, stuksendamas į medžio kamieną. Jie tartum naujos mūsų „Niemkų“ partijos instruktoriai, – dėstė faktus, apsaugos tarnybos karininkas Arvydas.
– Vadinasi reikia juos reitinguoti tarp ligonių ir deleguoti į Seimą… valio lyja lietus, žiūrėkite spjaudyklę plauna vanduo…, – sušuko ponia Irena.
Tuo metu centriniame pasiklausymo punkte, centriniame kanalizacijos šulinyje tėškė mums į veidus visos sanatorijos susikaupęs šūdas, su praskiestu, lietaus vandeniu, šlapimu.
– Kų tu cia padarei, ar negalėjai prognozės išklausyc per radijų, – pyko Dziksa.
– Viešpaties keliai nežinomi, nežino niekas, kada jis įjungs lietaus mygtuką, – teisinausi Dziksai.
– Dziksa, dabar proga mums pabėgti, šūdzinų mūs niekas neatpažins ir nesulaikys, – negi tu nori, kad mudu į Seimą išrinktų, – skubėjau dėstyti savo mintis.
Mes bėgome per visą Lietuvą, mus lenkė automobiliai, per langus į mus mėtė pampersus ir higieninius paketus, šaukė valio olimpiados dalyviams. Aš buvau su trumpikėmis ir marškinėliais, O Dziksa teturėjo tik trumpikes. Todėl pribėgant gyvenvietes, jam duodavau užsivilkti trumpam marškinėlius su užrašu „ The underground press“, jam baikeriai duodavo rūkyt. Nepavydėjau Dziksai, mano krūtinę dengė puikiausia mochera, kuri augo nuo prigimties, papirosų aš nemėgau.
Visai arti lenkų sienos jau buvome pribėgę, ruošėmės lenkams pasiduoti ir prašyti politinio prieglobsčio, tada Dziksa pamatė pievas ir žalius, sakais kvepiančius pušynus.
– Ne šuva aš ir neemigruosiu, – šaukė lėkdamas pieva Dziksa. Tiek jį ir temačiau daugiau.
Alytus buvo pasikeitęs, Komjaunimo aikštėje jautėsi permainos. Nebuvo mėgstamo „Slidininko“ paminklo, aikštė tartum „zona“ buvo aptverta, gal kadaise kokie plenykai čia dirbę. Man taip buvo graudu be Dziksos, kad patraukiau į vietinę televiziją. Nors man siūlė eiti į radiją, bet jiems parodžiau konservų dėžutę „Kilka v tamate“ ir saldainį „Kregždutė“, – tai mūsiškis, šaukė vedėjas ir leido daryti pranešimą žinių laidoje.
Išsikvėpinęs „Šipru“ sėdėjau prieš kamerą, rankų pirštais „pasakojau“, kaip mes pasimėtėme kely, rodžiau žemėlapį ir vaikiška mašinėle važiavau trasa: Lazdijai – Alytus, rodžiau, konservų dėžutę ir duonos kepaliuką už 1 Lt 29 ct.
Laidos vedėja dubliavo mane, pasakodama, kad „Niemkų“ partijos narys pasimetė keliaudamas į Lenkiją su draugu, pridurdama, jog gyvenu gerai, turiu darbą partijoje, kuri susijusi su konservais – partijos rinkiniame štabe ir gerai gyvenu, turiu valgyti duonos.
Tuomet suskambo studijoje telefonas, skambino Dziksa. Visa šalis tikėjosi audringos džiaugsmos kalbos, bet išgirdo Dziksą sakant, – eik tu na…, aš dzirbu UABi „Tėviškės gynyba“, matuoju automobilio bačkosna kurų, kų trejomis kainomis supilta.
Žinojau tą darbą, pavydėjau Dziksai, pagailo man savęs, akyse pasidarė tamsu ir netekau sąmonės. Tai – išdavystė, – šaukė TV vedėja, mes kreipsimės į Strasbūrą, o man jau buvo vis tiek, gerai, kad dar kepaliukas už 1 Lt 29 ct. yra, pėdinau nuleidęs galvą Kurorto gatvėmis.
Suvokę, jog Nebylių partijoje, kuri buvo susijusi su konservais, lankėsi agentai, valdantieji kerštaudami sumažino pensijas, teigia laikinai, bet mano patirtis sako, jie taip išnaikins subjektus, palengvins naštą biudžetui. O gestų kalbą vartodami sutaupys daug lėšų, pasiklausimo aparatai bus neefektyvūs. Sienose sukabinti veidrodžiai iškreips pasauliui viziją, taip rinkėjai pasimes realybėje…
Susijęstraipsniai
