Lietuvos muziejų kelias, Dzūkijoje tiesiamas rugpjūtį ne vieną alytiškį atvedė į Liškiavos gatvę. Retro dvasią atlydėjo Dzūkijos senovinės technikos klubas, atriedėjęs pobiedomis, volgomis. Prie buvusio Jonynų namo buvo ir žigulių, senas dviratis ir toks senas geras jausmas, lyg kažkada čia buvai, bet ne viską matei, girdėjai.
Išgirsti šįkart buvo ką. Ir bravo koncertą surengusiems Alytaus muziejininkams, nes akustinėjimai ir kiti gitarų bei sielų pabrazdinimai pastarųjų metų ir dienų Alytuje virtę kone prabangos „preke“. O klausytojų susirinko – net suoliukų organizatoriai papildomai nešė.
Antano Jonyno memorialinio muziejaus sode „Dainuoju poeziją“ koncertą tverė po ilgokos pertraukos į Alytų parskridusios „Popierinių lėktuvėlių“ merginos. Dovilė Dimšaitė paskutinę dainą pristatė šviežutėlę – A. Jonyno žodžiais.
Tai, ką simboliniame obuolių amfiteatre darė Živilė Akranglytė, Gintarė Granskaitė ir Laura Misiukevičiūtė rengėjai pristatė „sugalvokit joms pavadinimą“, tačiau net ir be pavadinimo galima drąsiai teigti, jog tai viena šviežiausių ir įspūdingiausių pastarųjų metų Alytaus kuriančiojo jaunimo paraiškų.
Po daugelį nustebinusių, o gal net ir savotiškai užbūrusių alytiškių merginų muzikavo duetas „Kamanių šilelis“, atrodo, nuoširdžiai ir savitai derinęs liaudišką dainavimą su didžridū, ukulele ir kitu, egzotišku, kone muziejinių instrumentų asortimentu bei originaliais „pasivaikščiojimais“ po pasaulio (world) muzikos platybes.