Skaitydamas šį autorių nejučiom prisimeni Jurgio Kunčino rašymo subtilumą, kažkur netolies – ir Juozo Erlicko paraštės. „Mano ginklas – atvirumas“, – sako rašytoju savęs nevadinantis, tačiau kaskart rašantis Jonas B. ir priduria: lai manęs bijo tie, kurie bijo mąstyti, savo mintį išsakyti. Alytausgidas.lt rekomenduoja nuotaikingą Jono istoriją apie misiją Sirijoje (Seirijuose).
Misija Sirijoje
Istorija, kurią papasakosiu – neišgalvota ir joje nieks nepakeista. Taigi, mes – rezervistai, spec. paskirties kariai, šalies saugumo tarnyboms, pateikėme siūlymą, kaip galėtumėm nesmurtinėmis priemonėmis, savo įgyta patirtimi, daryti įtaką „karštuose“ kraštuose. Puikiai žinome, jog Sirija yra tokia šalis, ten žūsta žmonės, vieni siekdami laisvės ir nepriklausomybės, kiti gi nenorėdami jokių permainų.
Mano sugalvota idėja – paprasta. Esmė joje ta, kad sirijiečiai supranta lietuvių senovinę Dzūkų šnektą, tokią, kaip Marcinkonyse. Taigi Diksa, mano senas kovų bendražygis, tapo idėjos sudėtine dalimi. Jis puikiai vairavo automobilius, manau mokės ir lėktuvu skristi, juk lėktuvas, taip pat, su ratais, juolab, kad nusileisti neteks, naudosimės parašiutais. Diksa puikiai kalba dzūkiškai, jis bus mano vertėjas su sirais. Tai, ką jam tektų versti – būtų dabar paslaptis.
Saugumiečiai, pradžioje, išklausė mano idėją, ilgai tikrino detektoriniu imtuvu, spinduliuotė manyje buvusi tinkama, taigi į nuodėmingą mano praeities veiklą visiškai nekreipė dėmesio. Mane patikino, jog koviniais ginklais nebūsiu aprūpintas, ir nebus mūsų grupei skiriama parama Sirijoje, atsėt siekiama taip tiesioginio tarptautinio skandalo išvengti. Jie nedvejodami tikėjo mūsų sėkme Sirijoje atkurti taiką, dar niekas tokių paraiškų iki šiol nebuvo teikęs.
Kariuomenės nurašytos technikos arsenale, Panemunės rajone, mums leido pasirinkti lėktuvą. Pasirinkome dvimotorį, labai keistą ir neregėtą apartą, jame sraigtai buvo neįprastai įmontuoti, vienas priekyje, kitas – gale. Lėktuvas buvo, kaip naujas, nors paskutinį kartą juo skraidyta per I – ąjį Pasaulinį karą. Žvalgų departamentas mums skyrė susidėvėjusią navigacinę sistemą, dar priminė, jog neišjungtumėm, nes akumuliatorius buvęs silpnas.
Kai visa šalis šventė Mindaugo karūnavimo iškilmes, mes tikrieji šalies patriotai dirbome vedini savo plano. Apsirūpinę viskuo, kuo reikia: sūdytais lašiniais, kelių varymų samane, jeigu koks vabalas ar gyvatė įkąstų. Samane patrini, kelis lašus išgeri, užkandi lašinių, po dvejom kaldrom išprakaituoji ir ant rytojaus sveikas.
Palydėjo mus su gėlėmis ir šampanu, palinkėjo sėkmės Prezidentė. Lėktuvas kilo sunkiai atsiplėšdamas nuo tako, vos nekabindamas Aleksoto soduose medžių viršūnes. Skristi sekėsi gerai, tamsa ateinanti iš rytų, vis labiau vijosi mus, mintyse jau regėjau sirijiečius, atvesiančius į doros kelią, tikėjausi gauti darbą ambasadoje. Taip dėliodamas mintyse veiksmus, siekiau už sėdynių parašiuto.
– O, Viešpatie, jų nėra, Diksa, tai gi tu užmiršai ir nepaėmei, – šaukiau spindėdamas pykčiu.
– Kų tu cia nebūlnyčias blūzniji, taigi puškon, po sedzyni pakišau.
Diksa paleido lėktuvo šturvalą ir siekė dėžės. Traukiant dėžę atsitiko nelaimė, atsijungė laidas nuo akumuliatoriaus. Užgeso lėktuvo variklis, mes pasvirome ant šono – pradėjome kristi, tamsoje praradome bet kokią orientaciją.
– Diksa, sklęsk, taip, kaip nuo kalno su rogutėmis, pameni vaikystėje, – o aš gi puoliau jungti masę. Pavyko gedimą pašalinti greitai, salone tapo vėl šviesu, užsivedė ir lėktuvo variklis, kilome aukštyn. Radau parašiutus, bet … navigatoriaus ekrane regėjau natūralią špygą: „Įveskite adresą“. Nei kur esame, nei kiek dar skristi, nežinomybė. Drebėjo rankos, kilo tiesiogiai su skridimo aukščiu, manyje kraujospūdis. Pyktis apėmė kiekvieną proto ląstelę. Diksa įbruko man šturvalą, pats gi ėmė ieškoti navigatoriuje Sirijos.
– Kiek nukrypome nuo kurso, teks ilgiau skristi, gerai, kad salerkos įpyliau daugiau, – paguodžiamai kalbėjo Diksa.
Sukandęs dantis tylėjau. Laikas slinko labai lėtai vis mažiau tikėjau viltimi, jog atskrisime į Siriją.
– Štai ir Sirija, – šaukė Diksa. Tada pririšome lėktuvo šturvalą diržu prie sėdynes, susirinkome daiktus, prisirišau Diksą virvute ir šokome drauge į tamsą.
Nusileidome sėkmingai kažkokioje pievoje. Nesimatė nei smėlynų, nei minaretų, nei ypatingų karų nuniokotų vietų. Apsinakvojome šieno kupetoje. Ryte prabudęs nesupratau, nes vos praplėšęs akis regėjau pažįstamus laukus, netoliese tyvuliavo ežeras. Dabar jau atėjo laikas pasakyti Diksai slapą direktyvą: mes privalome seirijiečius įtikinti, jeigu jie nenustos kariavę tarpusavy, jiems bus atsiųstas visas Lietuvos Seimas, visi 141 parlamentaras, drauge su gerb. Kubiliumi. O tada tai jie pašoks: teks emigruoti, teks mokėti keleriopą šiukšlių mokestį ir dar kitų nemalonių dalykų.
– Ale geras planas, – tarė Diksa, jie tikrai apstos kariavę.
Nutarėme eiti ieškoti sirijiečių. Keliaujant vis daugiau man kilo abejonių, rodės, jog esu savame krašte.
Pakeliui sutikome kelias pasipuošusias mūsiškai moteris, agitavome, o jos: – Tai gal ir jūs eikite drauge, kaip tik mes į ten traukiame, suvažiavį visi seirijiškiai.
Grojo muzika, stalai lūžo nuo valgių, panašiai, kaip pas mus vestuvėse. Manyje dvejonės ėmė viršų, bet aš laikiausi plano ir prašiau Diksą išversti į sirijiečių kalbą, mano pirmąją pranešimo dalį.
– Ale, ponas, mes viskų gerai suprantame jus ir tep, žinoma dzūkiškai mums linksmiau, bet sakykite ar tamsta ne iš Seimo? – Man įšoko akys ant kaktos, pagalvojau: visur KGB agentai ir vienu mauku išgėriau stiklą man pakišto gėrimo. Paskutiniams lašams subėgant į skrandį dingtelėjo mintis iš kur Sirijoje samanė nuo Varėnos?
Rytą prabudęs klausiu Diksą:
– Kur mes esame? – Ar ir tu mąstai apie tą patį? – Rodos mes sapne, o ne Sirijoje.
Tuomet Diksa ir prisipažino padaręs lemtingą klaidą:
– Kai lėktuvi dingo fazė, jungiant navigatorių, įvediau adresą „Serijai“, miestelį vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Alytaus. Aš siekiau Colto, bet ant diržo pistoletas nekabojo… norėjosi nusišauti, buvo gėda ir apmaudu, kad mes spec. pajėgų kariai, nuskridome ir grįžome atgal. O gal dar ne viskas prarasta, tai – tik abejonės?
Girtas, kad nepajėgčiau, kur išeiti per miegus, savo kojas prisirišau prie išpjauto berželio kamieno. Taip ir atsiguliau ant didelės šieno kupetos. Rytą mane Diksa atrado, kaip šikšnosparnį kabantį, žemyn galva, nes kojos buvo pririštos prie žaginių viršutinio skersinio. Rišdamas suklydau ir nesupratau, jog ten būta ne šieno kupetos o žaginių. Smegenys visi neišvarvėjo, dar pasiliko gal kokie 30 proc., buvo sunku prisiminti, kas aš toks ir apskritai, ką aš čia veikiu. Nervino Diksa, kuris šaukė, kad aš prisiminčiau genialų slaptą planą. Dar šaukė, kad jam čėsas pas bobą grįžt, ba grybauc raikia ir dėjo jis visap ant pajėgų ir spec. pasaulio viso.
Tada ir nutarėme eiti ieškoti LIETUVOS ambasados. Ieškodami nuėjome taip toli, kad vieną rytą atsibudome vos nesušalę, tada Diksai ir pasakiau:
– Mes namie, aš pažįstu šią šalį, kur vienu metu lyja ir šąla… juk tai – Lietuva.
Dabar randamės beprotnamyje, mums pateiktas ieškinys už naftos produktais užterštą Seirijo ežerą. Prokuroras, kol kas su manimi nesusišneka, gera žinia tik ta – pas mane teliko tik 30 nuošimčių smegenų….
Jonas B.