„Juk tai instrumentinių vokalinių grupių BASSVIM bei „Plius minus“ įkūrėjas ir meno vadovas – gyvoji lietuviškos estrados legenda…“- apie Druskininkuose gyvenantį kompozitorių ir dainininką, maestro Miką Suraučių pasakytų ne vienas. Išties, šio muzikanto kūrybinio gyvenimo kelias labai turtingas įvairių pasiekimų. Ne vieną dešimtmetį spaudoje mirgėjo straipsniai apie M. Suraučiaus ir jo suburtų grupių nuopelnus bei apdovanojimus. Bet ne visas jo gyvenimas buvo rožėmis klotas.
Skaudūs gyvenimo išbandymai ir artimųjų žmonių praradimai vos nesužlugdė didelio M. Suraučiaus talento. Tačiau likimo padedamas jis sugebėjo atsistoti ir vėl atrasti save. Šiuo metu maestro gyvena su keturiais katinais. Jo gyvenimas nėra toks kūrybiškai audringas, kaip buvo sovietiniais laikais, tačiau kvietimų koncertuoti ir žurnalistų dėmesio kompozitorius ir atlikėjas tikrai nestokoja. Jis ir šiuo metu vis dar yra pasinėręs į kūrybinį procesą.
Žmogus orkestras
Jeigu vyresnės kartos žmonių, o ypač Druskininkuose gyvenančių, paklaustumėte, ar jie pažįsta maestro Miką Suraučių – ko gero atsakymas būtų lygiareikšmis – taip! Nors jo kūrybinės sėkmės žvaigždė labiausiai spindėjo apie 1968 – 1984 m., tačiau ir šiais laikais, dėl savo muzikinių pasiekimų maestro vis dar gerai žinomas, jį atpažįsta ne tik sovietmetį menantys žmonės, bet ir jaunesnės kartos atstovai. M. Suraučių ir dabar galima išvysti scenoje, įvairių švenčių metu dainuojantį savos kūrybos arba kitų kompozitorių sukurtas dainas. Kad maestro yra kompozitorius ir atlikėjas žino visi, tačiau, ko gero, ne visiems teko girdėti, kad M.Suraučius puikiai atlieka garso režisieriaus, koncertmeisterio, akompaniatoriaus, muzikos programuotojo ir kitus muzikantui svarbius darbus.
Bėgdavo iš muzikos pamokų
M. Suraučius pasakojo, kad, dar būdamas mokyklinuku, nemėgo muzikos pamokų, būdavę atvejų, kuomet jis pabėgdavo iš jų. Taip jau nutiko, kad mažojo Mikučio likimą – mokytis muzikos, nusprendė jo mama, kuri, dar savo sūnaus ankstyvoje vaikystėje pastebėjo polinkį muzikuoti.
„Mama matė, kaip aš mažas su savo tėveliu Sibire, Intoj grojau kažkokia tai mygtukine armoške. Ir nuo to laiko visur mane skatindavo užsiimti muzika,“- kalbėjo pašnekovas. M.Suraučiaus žodžiais, mama pati už rankos jį nuvedė į pirmąją Druskininkų muzikos mokyklą. Ten mažasis Mikutis pradžioje mokėsi groti kontrabosu, vėliau akordeonu.
„Iki 14 metų man visai nebuvo įdomūs jokie chorai, orkestrai, fortepijono pamokos, kažkodėl nebuvo įdomu, kad už mano pamokas mama per mėnesį mokėdavo 5 rublius…“ – prisiminė maestro.
M.Suraučius pasakojo, kad apie jo nenorą tuo metu mokytis muzikos ir bėgimą iš pamokų mama nieko nenutuokė, bet susitikusi savo sūnaus mokytoją iš karto viską suprato.
„Na, kaip mano Mikutis grajina?- mokytojo klausia mano mama. O šis jai atsako: „Ponia, jūsų Mikutį seniai mačiau…“ – mokyklinį nutikimą pasakojo M.Suraučius.
Atsirado noras kurti
Jaunystėje M.Suraučius be galo mėgo klausytis užsienio radijo stočių, kurios transliuodavo populiarius kūrinius. Juos atkūręs iš klausos, drauge su bendraklasiais mokykloje grodavo.
„Kai mokytojas išeidavo iš klasės, tai mes, mokiniai, pradėdavome groti tuos kūrinius iš klausos…“- pasakojo M.Suraučius.
Pašnekovo žodžiais, muzikos mokykloje įgytos teorinės ir praktinės žinios jam suteikė galimybę užrašyti tuos kūrinius natomis. Jaunajam Mikui norėjosi su draugais groti kažką savito dar būnant minėtos mokymo įstaigos auklėtiniais.
„Esu vienas iš nedaugelio, kuris pirmiausiai užrašo natas ir tik tada groja, o kiti – pirmiausia sukuria ant instrumento ir tik tada užrašo,“- dalijosi kūrybiniais niuansais maestro.
Įkūrė grupę
Iškart pabaigus muzikos mokyklą, M. Suraučius tapo savo vardu pavadinto vokalinio – instrumentinio ansamblio meno vadovu.
„Aš niekada nenorėjau vadovauti. Esu kūrybinis žmogus, bet, kai draugai pamatė, kad sukūriau vieną, kitą kūrinį, be to, dar ir rodau visur iniciatyvą – tapau mūsų grupės, kuri vadinosi „Miko Suraučiaus vokalinis instrumentinis ansamblis” vadovu ir 11 metų tempiau tą vežimą,“- pasakojo savo biografiją pašnekovas.
1968 m. susikūrusi grupė tuo metu grojo populiarią bigbyto muziką. Pradžioje jie grojo tik instrumentinę muziką, o vėliau atsirado ir dainos. Anot pašnekovo, sovietiniais laikais grupė oficialiai vadinosi „Miko Suraučiaus VIA“, o žiūrovų gretose jie buvo žinomi, kaip grupė BASSVIM. Pavadinime panaudoti pirmosios sudėties grupės pirmieji narių inicialai – Boleslovas Janulevičius, Algis Urbonas, Saulius Jovaišas, Sigitas Rinkevičius, Vilius Maršauskas, Jonas Vaitus ir Mikas Suraučius. Vėliau, besikeičiant grupės sudėčiai, prisijungė Antanas Černiauskas, Aleksandras Mazalevskis, Olegas Bogdanovas, Algimantas Maliukevičius ir jau Anapilin iškeliavę Jonas Krukauskas ir Olegas Chvostenko.
„Buvo įprasta tais laikais vadintis vokaliniais instrumentiniais ansambliais, be to, suteikti grupei pavadinimą nebuvo taip lengva. Tai tam tikriems atstovams sukeldavo daug įtarimų…“ – teigė pašnekovas.
Per 11 Miko Suraučiaus vokalinio instrumentinio ansamblio gyvavimo metų jaunų vyriškių grupė tapo įvairių organizacijų laureatais. Į jų koncertus ar į šokių aikšteles, kuriose jiems taip pat tekdavo groti, rinkdavosi minios gerbėjų. Grupė dažnai dalyvaudavo įvairiuose konkursuose.
„Dalyvavimas juose buvo kaip sportinis interesas, kuris mus iškėlė į pačias aukštumas, o jose nebuvo mums lygių,“- nostalgiškai prabilo pašnekovas. Greta aktyvaus dalyvavimo vokalinio instrumentinio ansamblio veikloje, M. Suraučius taip pat dainavo įvairiuose choruose, grojo kapelose. M. Suraučius sako, kad grupės, žiūrovams žinomos kaip BASSVIM, veikla iškart nenutrūko. „Ji tiesiog organiškai perėjo į kitą lygį…“- dalijosi mintimis M. Suraučius.
Filharmonija ir „Plius minus“
Pasiektos aukštumos, iškovoti įvairių konkursų laureatų vardai, 1975 m. rudenį atvėrė duris į LTSR Valstybinę filharmoniją, kurioje Miko Suraučiaus vokalinio instrumentinio ansamblio nariams buvo pasiūlytas darbas.
„Staiga iš saviveiklininkų tapome profesionalais. Pamatė, kad lygis atitinka – tai ir paėmė. Mane pakvietė pats Valstybinės filharmonijos Estradinės muzikos skyriaus meno vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Dirbau ten meno vadovu…“ – kalbėjo maestro.
Daug tada filharmonijoje M. Suraučiui teko pakelti įvairių rūpesčių ir patirti malonių akimirkų, be to, galvos skausmu buvo grupės, kuri ilgą laiką vadinosi vokaliniui instrumentiniu ansambliu, pavadinimo galvojimas. Dėl to net ir konkursus viešai skelbė, kol vieną gražią dieną pats Mikas pasiūlė neutralų pavadinimą „Plius minus“.
Grupėje tobulėjo ir kiti artistai
Dirbant profesionalams (estrados režisieriui, choreografui, scenografui ir apšvietėjui), 1980 m. šios grupės repertuare atsirado šou, humoro ir teatralizacijos elementų. M. Suraučiaus ansamblio koncertai sulaukė didelio susidomėjimo Lietuvoje ir užsienyje. Už grupės pasiekimus, Sovietų Sąjungos kultūros ministerija skyrė 60 tūkst. dolerių naujos aparatūros įsigijimui – viso inventoriaus atnaujinimui. Deja, kaip sakė p. Mikas, dėl pavydžių žmonių šie pinigai jo, kaip grupės meno vadovo, nepasiekė.
„Ta piniginė injekcija man būtų padėjusi laisvai įšokti į europinį lygį. Deja, bet pinigai nusėdo visai kitur… O vėliau, neturėdami galimybių tobulėti technine prasme, grupės nariai pamažu išsilakstė į geriau aprūpintus kolektyvus. Dar keturis metus iš visų jėgų tempiau grupę, bet viskas ėjo žemyn,“- teigė M.Suraučius. Maestro vadovaujamoje grupėje „Plius minus“ tobulėjo didelis būrys žinomų artistų: Irena Ašakaitė, kuri buvo ir M.Suraučiaus žmona, Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė, Aleksandras Ivanauskas ir kiti kūrėjai bei atlikėjai, kurių būta per pusšimtį.
Netektys ir atradimai
Taip jau sutapo, kad grupė „Plius minus“ gyvavo iki 1988 m., o vėliau prasidėjo Lietuvos atgimimas. Kai daug kas galvojo, o gal ir su pavydu manė, kad M. Suraučius maudosi pripažinimo šlovės spinduliuose, tik nedaugelis žinojo, kad tuo metu dėl artimų žmonių netekties jis išgyveno kūrybinį štilį. 1990 metais nuo ligos pasimirė maestro dukra, o po metų Anapilin iškeliavo jo mama. Iš tuometinės gilios depresijos 1993 m. maestro ištraukė Kauno dramos teatro aktoriai, kurie p. Mikui pasiūlė dalyvauti kabarete skambiu pavadinimu „Salionas Brilijantinas“.
„Profesionalių aktorių komanda – Dainius Svobonas, Vytautas Grigolis, Robertas Vaidotas ir Nijolė Narmontaitė – ieškojo gero muzikanto. Kadangi savu laiku aš su savo kabaretu „Tarp girnų“ buvau neblogai įvertintas, tai jie iš karto kreipėsi į mane,“- prisiminimais dalijosi pašnekovas. Ir taip maestro pamažėle įsisuko į kūrybinį procesą vėl.
4 augintiniai
Taip jau likimas surėdė, kad M. Suraučius gyvena bute vienas su savo mylimais ir gerai prižiūrėtais katinais Jasiumi, Maciumi, Kaziumi ir Leliumi. Savo augintinius mielai fotografuoja, o jų nuotraukas pradėjo eksponuoti parodose. Žinodami M. Suraučiaus pomėgį fotografuoti, Druskininkų fotografų klubo steigėjai maestro pakvietė į savo klubą. Pašnekovas teigė, kad dabar jis ieško vidinės ramybės, nesistengia daug būti viešumoje. Nors kūrybos jis visiškai neišsižadėjo – savo namuose jis turi visą reikiamą aparatūrą ir, netgi, specialią įrašų studiją, tačiau, vis dėlto jo gyvenimas tapo kur kas sėslesnis. Nors daug kas jį vadina vienišiumi, tačiau jis visiškai toks nėra. Jis turi sūnų Laimį ir dukrą Ievą, kuri, kaip ir jos tėveliai Mikas ir Irena Ašakaitė, pasirinko muzikantės kelią.
Kiti svarbūs įvykiai
Mokydamasis 1965 m. Druskininkų muzikos mokykloje, M.Suraučius buvo pirmosios Lietuvoje bigbyto grupės įkūrėjas. Jo vadovaujama grupė savo muzikos stiliumi tapo bitlomanijos pasekėja ir lyderė Lietuvoje. 1971 m. M. Suraučiaus vokalinis instrumentinis ansamblis buvo „gėlių vaikų“ ir hipių kultūros puoselėtojas. Po metų, pirmame ansamblių festivalyje „Bigbyto ritmai“ M. Suraučiaus grupė pripažinta geriausiu kolektyvu. Pats maestro laimėjo prizą bei festivalio geriausio instrumentalisto (vargonai) vardą. 1974 m. pirmajame respublikiniame ansamblių konkurse grupė tapo laureate, o Mikas vėl pripažintas geriausiu instrumentalistu. Po metų tarprespublikiniame konkurse „Gintarinė triūba“, Kaune M. Suraučiaus grupė laimėjo pagrindinį prizą. Tų pačių metų rudenį respublikiniame konkurse laimėjo atranką į Pasaulio jaunimo festivalį Maskvoje.
Netilpdama kuriamos muzikos rėmuose, „Plius minus“ nuo 1982 m. su kabaretu „Tarp girnų“ ir jo vedėju Vytautu Kernagiu atskleidė visiškai naują savo amplua. Tais pat metais M. Suraučius sukūrė 3 dalių roko operą „Dekameronas“. Iš gausybės apdovanojimų M. Suraučiui vis dėlto brangiausias 1984 m. Maskvos estrados teatre organizuotame visasąjunginiame publicistinės dainos konkurse pelnytas laureato vardas. Padėką pasirašė žinomas rusų rašytojas ir poetas, konkurso pirmininkas Robertas Roždestvenskis. Per savo gyvenimą M. Suraučius, drauge su žinomais poetais, yra sukūręs per 300 dainų. Jis taip pat parašė Druskininkų himnu tapusį kūrinį „Druskų miestas“.
Kristina Platonovienė,
„Druskininkų naujienos“
Susijęstraipsniai
